Koks geras tas jausmas, kai sužinai, kad išleista knyga, kuri tau tikrai patiks. Tada įbėgi į knygyną, kurio kasoje sėdi knygos vertėja, jos paklausi Koks geras tas jausmas, kai sužinai, kad išleista knyga, kuri tau tikrai patiks. Tada įbėgi į knygyną, kurio kasoje sėdi knygos vertėja, jos paklausi "KUR JI?", ir išbėgusi griūni į lovą skaityti.
Man labai patinka visos knygos, kurios parodo, kad galima rašyti visaip. Kad nėra taisyklių. Šioj knygoj yra daug puslapių ir mažai žodžių. Labai švaistūniškas, bet genialus būdas parodyti, kad dabar vyksta tyla, kas literatūroje yra sudėtinga. Knyga primena užrašus, susirašinėjimus ar nesibaigiantį eilėraštį.
Atrodytų taip rašyti gali bet kas, bet iš tikrųjų čia viskas yra gerai apgalvota.
Apie prarastas progas, apie draugystę, apie meilę, apie aistrą, įskaitant aistrą rašyti, apie praėjusias jaunystes dienas, apie nostalgiją, apie tave:)
Skaitant nuolat kyla noras fotkinti tam tikras knygos vietas ir siųsti į draugių chatą. Kelia jausmus. Ir šmaikšti, ir rimta, ir liūdna. Bet tikrai nebanali. Tikra ir gyva.
"aš nusijuokiu garsiai ir neatpažįstamai staiga pasijuntu, tarsim an būtų neįmanoma atsispirti
prisirpusi ir sultinga
nušoku nuo suolo ir noriu viską pagarsinti muziką, savo jausmus, noriu jį pabučiuoti, nusipirkti daug šotų, priversti kažką sušvisti"
Knygų klube vienas vaikinas sakė, kad jam knyga nepatiko, bet jis eina ir visiems apie ją pasakoja....more
Perskaičius šią knygą sugrįžo skaitymo manija. Bet ne ta kiekybinė, kuriai svarbiausia kuo daugiau, bet ta išrankioji - noriu skaityti tik tai, kas yrPerskaičius šią knygą sugrįžo skaitymo manija. Bet ne ta kiekybinė, kuriai svarbiausia kuo daugiau, bet ta išrankioji - noriu skaityti tik tai, kas yra geriausia. Nusibodo kišti į save sprangią avižinę košę, geidžiu tą žiupsnį laiko, kai nemiegu, nedirbu ir neplaunu indų, praleisti ragaujant delikatesus, kurie yra nepakantūs abejingumui, bejausmiškumui ir nedėmėsingam rajumui. Kurie reikalauja mėgautis, žavėtis ir aikčioti. Kurie egzistuoja vien tam, kad nustebintų ir pakerėtų. Noriu skaitydama nustoti žvilgčioti į paskutinio puslapio dešinįjį apatinį kampą, vien tam, kad įvertinčiau, kokiu greičiu plaukiu jo link. Noriu plaukti ant nugaros, kad ne kitas krantas būtų tikslas, o dangus.
Po šios knygos nebesuprantu tos savęs, kuri vertino to nevertas knygas 4 ar 5 žvaigždutėm goodreadsuose. Tai buvo klaida, netikėkite mano jokiais įvertinimais. Viskas buvo subjektyvi manoji tiesa tik tą sekundę. Tikriausiai ir šis stiprus įspūdis galiausiai išblės, bet tikiu, kad kiekvieną kartą akiai užkliuvus už pažįstamos nugarėlės lentynoje, pasąmonė primins, kad asociacijos su šia knyga turi būti labai malonios ir kūne išsiskirs nostalgijos hormonai. Taip, kai tai įvyksta pamačius Lucia Berlin ir Patti Smith pavardes. Man labai patinka kolekcionuoti širdies numylėtines.
Kopenhagos trilogijoje radau daug savęs: savo tikrąsias mintis, kurių kartais nedrįsti išsakyti net pačiai sau; savo santykį su rašymu, kai vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje pradedi jausti nežinia kur atsiradusį potraukį sudėti savo pasaulį į žodžius, nors tavo aplinkoje nėra atvirai besireiškiančių menininkų, todėl atrodo, kad bandai įsisprausti ne į savo batus. Ir svarbiausia - Tovė man padovanojo leidimą toliau godžiai rašyti atsispiriant nuo savojo gyvenimo ir išlaisvino nuo vis viduje sukirbančių klausimų, ar tai kažkam gali būti įdomu, ar tai vertinga, ar tai kažkur išvis veda. Dabar mieliau savęs paklausčiau, ar aš išvis turiu galimybę rinktis, ką galiu rašyti, nes juk rašau būtent tai, kas tuo metu išeina geriausiai. Kurdama fiktyvius pasaulius, iškart pajaučiu, kad meluoju, nes viskas taip plokščia, kad vos prilietus paaiškėtų, jog visos dekoracijos yra tiesiog kartono lakštas.
Tikiu, kad rodyti realų pasaulį, kurį mato tavo akys, irgi yra menas. Kaip ir sakyti, ką iš tikrųjų galvoji. Ar atkreipti dėmesį į tai, pro ką kiti eina praeina. Kopenhagos trilogijoje, ypač trečiojoje dalyje, įsitikini, kokią galią turi nuoga tiesa. Supranti, kad net ir su pačiais artimiausiais nepasidaliname savuoju vidiniu pasauliu, jau nekalbant apie mažiau artimus pažįstamus, kurie apie tave žino tik tai, ką nori žinoti, todėl į klausimą „kaip sekasi?” nelaukia atsakymo. Tada tikrųjų žmonių minčių belieka ieškoti knygose, kuriose sužinai, kokia neviltis gali apimti, kai nori savo kūne likti viena, bet abortai yra nelegalūs. Arba kas tokio stebuklingo slypi vaistuose, kurie tave taip nuskausmina, kad tu dėl jų gali palikti savo vaiko tėvą ir išeiti pas kitą, kuris turi galią vėl tave sugrąžinti į tą beskausmį pasaulį. Aš negaliu smerkti to, kurio kailyje esu buvusi. Ši knyga dovanoja dovaną išgyventi patirtis, į kurias galbūt kažkada esi žvelgęs su nepakantumu. Nepaleidžiantys stiprios kūną naikinančios priklausomybės gniaužtai ir bejėgystė bandant iš jų ištrūkti man buvo sunkiausia Tovės patirtis. Nors gyvenime esu pridariusi kvailysčių vien dėl rašymo, vien tam, kad įgyčiau kuo įvairesnės patirties ir mano ateities tekstai turėtų daugiau svorio (tiesa tuo metu išvis nieko nerašydavau, bet viltį tapti rašytoja puoselėjau visuomet), bet dabar manau, kad kai kuriuos dalykus visgi geriau išgyventi tik knygose. ...more
Perskaičius aplankė lengvas liūdesys: taip malonu vėl versti puslapius, sugrįžti į pasibrauktas kūrinio vietas ir iš naujo nostalgiškai peržiūrinėti nPerskaičius aplankė lengvas liūdesys: taip malonu vėl versti puslapius, sugrįžti į pasibrauktas kūrinio vietas ir iš naujo nostalgiškai peržiūrinėti nuotraukas, kurios man iki šiol kelia daugiau klausimų nei suteikia atsakymų. Riba tarp fikcijos ir tikrovės knygos pasaulyje rodos perregima. Net suabejoji kas yra tikriau: ar tie visi pastatai, kurių architektūriniai niuansai taip detaliai aprašomi, ar Austerlico istorija, kurioje galima išgirsti ne vieno realaus žmogaus netekusio savo tapatybės gyvenimo tragizmą. Supaprastinus iki reklaminės antraštės knietėtų sakyti, kad tai knyga apie Holokaustą. Tačiau kelias iki šios temos (kuri kaip ir yra visko priežastis, tačiau jai nesuteikiamas pagrindinis vaidmuo) gana ilgas, nes autorius nepataikauja skaitytojui ir veda jį per lėtos tėkmės sakinius, kartais besitęsiančius per devynis puslapius, neskubėdamas pasakoja apie geležinkelių stočių ir kitų pastatų architektūrą, leidžiasi į filosofijas apie laiką ir tapatybę. Nors skaitant šią knygą kiekybiškai daugiau laiko dirbo protas nei širdis, tačiau šis kūrinys apdovanojo ir keletu jausmiškai itin galingų smūgių, po kurių jaučiausi priartėjusi prie kažko aukštesnio nei įprasti kasdieniniai potyriai ir gal net lengvai, bet negrįžtamai supurtyta (ir net ne buko žiaurumo, gal labiau tyro jausminio grožio, kuris ištinka žiaurumo fone). Nors ir skaičiau gan lėtai, tačiau jau dabar norisi sugrįžti ir dar atidžiau patirti tą grožį ir susirinkti tai, ko pirmą kartą skaitydama nepastebėjau....more
„Visur tik Grainytės, Kreivytės. Aš noriu girdėti ir vyrų balsus.“ - šių metų Knygų mugėje, belaukdama Pessoa knygos pristatymo, nugirdau tokį moters „Visur tik Grainytės, Kreivytės. Aš noriu girdėti ir vyrų balsus.“ - šių metų Knygų mugėje, belaukdama Pessoa knygos pristatymo, nugirdau tokį moters nepasitenkinimą. Perskaičius šią Virginios Woolf knygą, prisiminiau tą sakinį ir jis nušvito naujomis spalvomis. Oho, kaip toli mes nuėjome. Atrodo, kad tie ilgi šimtmečiai užspausta burna buvo tarsi užtvanka, kuriai griuvus į visas puses galinga jėga pradėjo lietis taip ilgai neišsakytos moterų mintys, prasiveržė palaidoti talentai ir kūrybinė energija.
Niekada iki šiol nesu pagalvojus apie moterų teises literatūriniame kontekste, nesusimąsčiau apie tas pionieres praskynusias kelią moterų balsui knygose. Nepaprastai įdomi šios temos analizė, daug požiūrį negrįžtamai keičiančių netikėtų įžvalgų ir labai gyvas tekstas. Jaučiuosi dėkinga šiai knygai ir toms moterims, kurios nesugebėjo tylėti ir to nenujausdamos išasfaltavo kelius ne tik šiuolaikinėms rašytojoms, bet ir tau, kuri gali skaityti knygas ir apie jas rašyti.
„Šedevrai negimsta vieni patys tuščioje vietoje, jie yra ilgamečių daugybės žmonių apmąstymų vaisius, ir už atskiro kūrėjo balso visuomet slypi daugelio patirtis.“...more
Vakar negalėjau ramiai miegoti, kol nesurijau iki paskutinio puslapio. Kokia gera!!! Ir kol visi pernai alpo dėl babos Dunjos, aš stovėjau nuošaly, neVakar negalėjau ramiai miegoti, kol nesurijau iki paskutinio puslapio. Kokia gera!!! Ir kol visi pernai alpo dėl babos Dunjos, aš stovėjau nuošaly, nes nepatiko man nei tos knygos viršelis, nei pavadinimas (kiek dar gyvenime praleidau gerų progų su tokiu paviršutinišku išankstiniu nusiteikimu?).
Kokia atgaiva buvo trumpam pagyventi kartu su radioaktyviaisiais Černovo kaimo gyventojais. Kol kiti bijo įžengti į šią mirties zoną be skafandrų, baba Dunja čia ramiai verda sriubą iš mirusio gaidžio, dvasią gydo šviežia beržo sula, kurios it baisiausių nuodų baidosi atvykėliai biologai, iš sėklų daigina pomidorus ir daro tvarką kaime. Jeigu užsimanysite ir jūs apsigyventi šiame mirtininkų kaime, Dunja parinks jums geriausios būklės apleistą namą, duos pomidorų sėklų ir parodys, kur artimiausias šulinys. Bet jei atvyksite čia vedini piktų kėslų, gero nelaukite. Baba Dunja nenutylės matomos neteisybės ir tvirtai atstovės savo vertybes. Be jos kaime gyvena dar 6 žmonės: nors jie ir nėra tokie išgarsėję visame pasaulyje kaip baba, bet kiekvienas savaip unikalus, todėl jų tarpusavio bendravimas ir kuriozinės situacijos verčia nuolat prunkštauti. Kaip buvau pasiilgus tokio sveikai ironiško ir tokio tikro knygos pasaulio!
Kadangi knygą pasiėmiau iš miesto bibliotekos, dabar sukilo stiprus egzistencinis klausimas, ar verta ją turėti namų bibliotekoje? Žinau, kad ją norėčiau skolinti visiems pažįstamiems. Tada knyga tarnautų kaip mielas suvenyras iš babos Dunjos pasaulio. Ir greičiausiai kažkada užsimanysiu paskaityti dar kartą....more
Kaip man patinka knygos, kurių neišeina atpasakoti, išplepėti siužeto ir sugadinti kitam malonumą. Atrodo, kad viskas čia buvo taip supaprastinta, kadKaip man patinka knygos, kurių neišeina atpasakoti, išplepėti siužeto ir sugadinti kitam malonumą. Atrodo, kad viskas čia buvo taip supaprastinta, kad tik kuo daugiau erdvės liktų žodžio galiai išreikštai per dialogus. Prasijoji beprotiškai paprastą siužetą ir išsineši savąjį auksą. Ir kiekvienam jis skirtingas: vieniems tik dulkelės, o kitiems visai nemaži grynuoliai. Man pačiai kliuvo visai nemenkas laimikis. Tiesa tas sijojimas užtruko. Vis sustodavau atsikvėpti. Beskaitydama paskutiniuosius dešimt puslapių netgi sustojau pasnausti šios trumposios distancijos pusiaukėleje - smegenims jau buvo per sunku dorotis su tokia išminties lavina, kai kas antras sakinys buvo toks, kad nors ant sienos užsirašyk.
Labai netikėtai geras kūrinėlis. Lyg Stepių vilkas apsirėdęs Fitzgeraldo rūbais. Iš pirmo žvilgsnio lengvas ir žaismingas, bet perkandęs jautiesi pakliuvęs į gyvenimo prasmės paieškas. Ir tos paieškos netgi sėkmingos, tik nujauti, kad dar prireiks laiko tam įdarui suvirškinti.
P.S. Jeigu ką, tai čia nebuvo rekomendacija, tik mano ASMENINIAI įspūdžiai, už kurių pasekmės jūsų tolimesniems veiksmams tikrai neprisiimu atsakomybės....more
Kiekvienas pagimdytas apsakymas užaugęs galėjo tapti romanu. Bet tas kalnas romanų kaip koks rožių laukas buvo supiltas į mažą buteliuką eterinio alieKiekvienas pagimdytas apsakymas užaugęs galėjo tapti romanu. Bet tas kalnas romanų kaip koks rožių laukas buvo supiltas į mažą buteliuką eterinio aliejaus. Tu jau nebegali žengti tuo lauku, uostyti ir glostyti kiekvienos rožės, lėtai gėrėtis, bet atsukęs kamštelį, gali užuosti visas rožes vienu įkvėpimu. Stipru. Apsvaigina. Ir kiek palikta daug vietos tavo fantazijai ir potencialioms pabaigoms, tęsiniams. Patiko man šis kvapas. Tik rekomenduoju vartoti dozuotai, nes koncentracija ne vandenėlio.
Bet iš tikrųjų, jeigu ši knyga būtų eterinis aliejus, tai būtų ne rožių, o pačiulių. Jauti tokį sodriai niūrų žemės kvapą, kurio turėtum nebenorėti užuosti antrą kartą, bet uodi vėl ir vėl....more
Knyga apie Keiko Furukurą - moterį, kuri būdama 36-erių, yra sėkmingai atradusi savo kaip sistemos varžtelio paskirtį ir jau 18 metų dirba kombinyje (Knyga apie Keiko Furukurą - moterį, kuri būdama 36-erių, yra sėkmingai atradusi savo kaip sistemos varžtelio paskirtį ir jau 18 metų dirba kombinyje (būtiniausių prekių parduotuvė Japonijoje). Ir viskas. Nieko jai gyvenime daugiau nereikia. Nei vyro, nei vaikų, nei normalaus etatinio darbo. Bet užtat labai reikia visiems kitiems, nes tiems kitiems tiesiog perdega smegenų varikliukai bebandant suprasti, kas jai negerai ir kaip tai būtų galima kuo greičiau sutaisyti.
Galima pagalvoti, kad tai tik japoniškos visuomenės keistenybės, juk ten kažkaip viskas kitaip, griežtai ir sustyguotai. Bet vat smagiausia dalis man ir buvo, kad šioje istorijoje mačiau ne keistą moterį, į kurią visiems norisi badyti pirštais ir nesuprasti, bet tiek daug kartų atpažinau tiek save, tiek mūsų visuomenę. Jau net nesuskaičiuočiau tų kartų, kai kas nors mane bandė pamokyti, kaip reikėtų elgtis, ką valgyti, kur ir ką dirbti, kur gyventi ir t.t. Ir visa tai vien tam, kad jiems nereikėtų keisti savo susikurto normalaus žmogaus modelio ir viskas būtų aišku ir stabilu. Blogiausia, kad ir aš pati turiu vienokį ar kitokį normalumo standartą ir bent jau mintyse ir pati labai mėgstu kitiems paaiškinti. Taip ir veikia tas užburtas ratas. Nors ir bandome vaidinti šiuolaikinį pasaulį, vis tiek smerkiame tuos, kurie neteikia kaimui naudos.
Knyga apie drąsa būti savimi. Galimybė pasitikrinti, kiek daug dalykų darome vien tam, kad atrodytumėme normalūs. Tam, kad tiesiog būtų viena proga mažiau būti nesuprastam. Ir kaip mes atidžiai mokomės to normalumo kodekso iš mus supančių žmonių.
Ir dar. Puiki reklama darbui kombinyje. Aš ir pati norėčiau bent dienai ten padirbėti, taip jau smagiai visa ta rutina aprašyta. Gal ne veltui vaikystėje man labiausiai patikdavo žaisti prekybą maisto prekių parduotuvėje :)...more
Argi gali knyga, su tokia precedento neturinčia leidybos priešistore, būti "tiesiog dar viena poezijos knyga"? Kai patys žmonės Facebooke mažiau nei pArgi gali knyga, su tokia precedento neturinčia leidybos priešistore, būti "tiesiog dar viena poezijos knyga"? Kai patys žmonės Facebooke mažiau nei per valandą susiorganizuoja pinigų knygos leidimui, argi tai nėra tikroji laisvė skaityti, ką tikrai norime?
Moderni poezija man yra įdomi, klasikinė - graži ir glostantį ausį, o štai ši, tokia sakyčiau netgi buitinė, man tokia sava, nors prie širdies dėk. Nėr čia nieko pagražinta, suvaidinta, tiesiog tikras gyvenimas, toks koks jis yra. Knygelę laikau virtuvėje, vis atsiverčiu (laukdama, kol tie ryžiai išvirs) ir kiekvieną kartą nustembu. Atrodo viskas paprasta, bet tas netikėtas matymo kampas tiesiog palieka be žado. Ir kiek daug progų nuoširdžiai pasijuokti balsu.
Ir kaipgi be mylimiausiojo:
"Ilgai ir atidžiai žmogus ieško meilės o kai suranda - neišpasakytai nudžiunga lyg būtų suradęs žolėje baravyką o šalia kitą, o dar už jo trečią"...more
Kai norimų perskaityti knygų sąrašas su kiekviena diena ilgėja ir jau net užsivedi antrą sąrašą išskirtinai prioritetinėms knygoms, iš kažkur išlenda Kai norimų perskaityti knygų sąrašas su kiekviena diena ilgėja ir jau net užsivedi antrą sąrašą išskirtinai prioritetinėms knygoms, iš kažkur išlenda niekur negirdėta nematyta knyga su juokingu pavadinimu apie valkatų pijokėlių gyvenimą. Ir dar parašyta Nobelio premijos laureato. Akivaizdu, kad ši knyga, kartu su vis didėjančiomis jos herojų gretomis, nesiteikė mandagiai laukti eilėje, įžūliai prasibrovė „tik paklausti“ ir užsibuvo...
Aš ją įsimylėjau dar net nepradėjusi skaityti. Tai knyga apie tikrą vyrišką draugystę, vyną ir moteris. Ir kiek čia daug progų šypsotis, juoktis, semtis tos vyno įkvėptos išminties, žavėtis komiškai herojiškais žygdarbiais ir nuoširdžiu paisanų geraširdiškumu. Patiko man ta meksikietiškų serialų dvasia, itin spalvingi veikėjų paveikslai ir meilė laisvei. Ir visgi kiek išradingumo atsiranda, kai pabundi kamuojamas troškulio, tada visai ne nuodėmė net draugo vieninteles kelnes išmainyti į vyną. Juk vis tiek po to jas iškart pavogsi ir didvyriškai grąžinsi draugui. Čia galioja sava vertybių sistema, savi įstatymai, bet žmogiškumas ir draugystė visada išlieka svarbiausia, na nebent reikia dalintis vynu... Viskas jums čia skamba ironiškai, bet net nedrįskite suabejoti šių vyriškių gerais norais: net jeigu ir baigėsi kažkas ne taip, bet jų ketinimai buvo tikrai tik patys geriausi!
Knyga manau turėtų patikti visiems minimalizmo ir zero waste filosofijos šalininkams: manau šita draugų kompanija geriausiai gali išmokyti, kaip atsisakyti visko, kas nereikalinga ir suktis tik su tuo, ko jau nebeišmainysi į galoną vyno. Kam reikalingos vyno taurės, kai yra stiklainiai, kam reikalingi laikrodžiai, kai yra saulė, kurios jau tikrai neišmainysi į vyną. Galiausiai ši istorija puikiai atskleidžia bet kokio didesnio turto neigiamą įtaką draugystei ir laisvei.
Jeigu perskaitę šią knygą užsimanysite vyno ir net jo nusipirksite, būkite budrūs – paisanai užuos ir nustatys iš jūsų eisenos, kad jau ir jų laukia smagi draugija ir puikus vakaras.
„Du galonai – daug vyno netgi dviem paisanams. Dvasine prasme tuos butelius galima sugraduoti taip: šiek tiek žemiau pirmojo butelio kakliuko – rimtas, orus pokalbis. Dar dviem coliais žemiau – prisiminimai, nuskaidrinti liūdesio. Dar trys coliai – atmintyje iškyla seni sėkmingi meilės romanai. Dar colis – mintys apie nenusisekusias meiles. Pirmojo butelio dugne visa apimantis ir neapibrėžtas liūdesys. Antrojo butelio kakliukas – juoda, žiauri neviltis. Dar per du pirštus žemiau – dainos apie mirtį ir ilgesį. Dar per nykštį – šiaip kokia nors daina, kokia tik atsimenama. Šioje vietoje skalė baigiasi, nes tai kryžkelė ir tolesnis kelias nežinomas. Nuo šiol gali atsitikti bet kas.“...more
Ilgai ėjus jūros link ir pagaliau išvydus tą bekraštę jos galybę pritrūksta žodžių. Tyla yra vienintelė tinkama reakcija į tą patirtą būseną. Panašus Ilgai ėjus jūros link ir pagaliau išvydus tą bekraštę jos galybę pritrūksta žodžių. Tyla yra vienintelė tinkama reakcija į tą patirtą būseną. Panašus jausmas apima perskaičius šią knygą. Tikrai pavyzdžiu autoriui šio kūrinio, norėčiau ir aš mokėti sukurti tokį pasaulį, tokius keistus veikėjus su dar keistesnėmis jų istorijomis ir viską taip gražiai apsupti banguotais ir bekraščiais sakiniais. Knyga, kurioje telpa gyvenimas ir jūros begalybė. Taip ir knieti vėl pasinerti į tuos užsupančius puslapius ir ten pasilikus susikurti savo gyvenimo istoriją jūros ošimo fone. ...more
Šią knygą išgarsino Tarkovskio filmas „Stalkeris“, kuris pagal ją ir pastatytas. Šio filmo dar nemačiau, bet dabar jau dar labiau nekantrauju jį pamatŠią knygą išgarsino Tarkovskio filmas „Stalkeris“, kuris pagal ją ir pastatytas. Šio filmo dar nemačiau, bet dabar jau dar labiau nekantrauju jį pamatyti. Knyga man labai patiko. Pradžioj mane tiesiog intrigavo ir žavėjo pati knygos idėja, sukurtas toks šiurpokas niūrus pasaulis, kuriame po nežemiškų būtybių apsilankymo atsirado Zonos, kuriose dedasi keisti dalykai ir yra palikta itin keistų dalykėlių. Zona baugina žmones, tačiau vis tiek atsiranda drąsuolių stalkerių, kurie rizikuoja ir nepaisant pavojaus gyvybei, atlieka paslaptingų daiktų iš zonos išnešimo misijas. Aišku ši veikla yra kriminalizuota ir griežtai baudžiama, tačiau tai netrukdo jai klestėti. Va čia jau ir galime pradėti tapatintis su šiuo distopiniu pasauliu. Aišku paslaptingi reikškiniai ir artefaktai domina ir mokslininkus, tačiau įminti šių mįslių vis nepavyksta.
Ir tarp šių mistinių ir kartu žemiškų dalykų staiga atsiranda tokių gilių pafilosofavimų apie žmoniją, žmogaus protą, polinkius, žmonių santykį su nežemiškomis būtybėmis. Ir nebesupranti, kas čia ką tik įvyko ir į kokią čia gelmę mano mintis ką tik buvo panirusios. Ir galiausiai atsiduri akistatoje su savo norais, kokį gi tu pats vienintelį norą pasirinktum, jeigu surastum auksinį rutulį pildantį tik tavo tikrus slapčiausius troškimus?
„Protas yra sudėtingas, dar nespėjęs susiformuoti instinktas.“ Turima galvoje, kad instinktyvi veikla visada yra tikslinga ir natūrali. Praeis milijonas metų, instinktas baigs formuotis, ir mes liausimės darę klaidas, kurios greičiausiai yra neatskiriama proto savybė. Ir tada, jei Visatoje kas nors pasikeis, mes sėkmingai išmirsime, - ir būtent todėl, kad nebemokėsime klysti, tai yra bandyti įvairių, griežtos programos nenumatytų variantų.“
„Apskritai aš, Guta, kaip užsuktas. Kartais pagalvoju: dėl ko mes taip sukamės? Kad uždirbtume pinigų? Bet kurių galų mums pinigai, jeigu nieko daugiau neveikiame, tik sukamės?..“ ...more
Marina ir ši knyga verta ne tik šių penkių, bet ir visų kitų dangaus žvaigždžių.
Mėgavausi kiekvienu knygos puslapiu. Kiekvienu jos aprašytu performansMarina ir ši knyga verta ne tik šių penkių, bet ir visų kitų dangaus žvaigždžių.
Mėgavausi kiekvienu knygos puslapiu. Kiekvienu jos aprašytu performansu. Visgi kokią didelę dovaną padovanojo mums Marina, taip noriai įsileidusi mus į savo vidų ir viską nuoširdžiai aprodžiusi. Tie aprašyti vidiniai išgyvenimai performansų metu leido bent jau trumpam atsidurti jos kūne ir išgyventi bent dalelę tų aštrių pojūčių, suprasti tai, kas daug kam (bent jau iš pirmo žvilgsnio) atrodo kaip sadomazochistiška beprasmybė. Sunku nesižavėti tokia drąsa, ištverme, atkaklumu ir valios nepalaužiamumu. Skausmo vengimas ir malonumų vaikymasis yra viena iš didžiausių šiuolaikinio žmogaus ydų, todėl mums labai svarbu išgirsti tai, ką sako Marinos menas.
Man taip pat buvo nepaprastai įdomu skaityti apie įvairias dvasines praktikas, kuriose dalyvavo Marina. Jau beveik metus retkarčiais susimąstau apie dalyvavimą Vipassanos 10 dienų tylos stovykloje ir ši knyga buvo atsakymas į mano dvejones. Tyla yra dar vienas mums taip reikalingas gyvenimo nepatogumas, nuo kurio norisi nuolat bėgti, kad nereikėtų susidurti akis į akį su savimi ir savo viduje tūnančiomis pabaisomis. Tai mažiausiai, ką galiu pasiryžti padaryti perskaičiusi šią knygą.
Užversti tokios geros knygos paskutinį puslapį, žinant, kad tai yra autobiografija, visada yra liūdna, nes supranti, kad gyvenimų ir autobiografijų kiekis yra limituotas, net tokiam įstabiam žmogui kaip Marinai. Bet tai, ką ji vis dar išdarinėja būdama beveik 50 metų vyresnė už mane, priverčia pergalvoti savo gyvenimą ir susimąstyti, kuri gi iš mūsų yra labiau susenusi:)...more
Skaudi, bet kartu ir nepaprastai šviesi ir kupina vilties knyga. Penkiolikamečio žydų berniuko gyvenusio Vilniaus gete istorija, išsaugota tik stebuklSkaudi, bet kartu ir nepaprastai šviesi ir kupina vilties knyga. Penkiolikamečio žydų berniuko gyvenusio Vilniaus gete istorija, išsaugota tik stebuklo dėka išlikusio dienoraščio puslapiuose. Nepaisant slegiančių emocijų, skaitydama Icchoko Rudaševskio dienoraštį nuolat jaučiau jam didelę pagarbą ir žavėjausi jo neįtikėtina branda, aiškiomis ir tvirtomis vertybėmis, begaliniu noru įprasminti savo laiką ir nesustoti dvasiškai tobulėti. Atrodytų, kad geto sąlygomis žmogus turėtų rūpintis tik savo fiziniais poreikiais, tačiau būtent žmonių pigumas gete labiausiai ir skaudina Icchoką. Jis labai gražiai su didele meile aprašo geto kultūrinį gyvenimą, kuris palaikė kultūros žmonių gyvybę, leido išsaugoti gyvenimo prasmę ir žmogiškumą, šildė tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Skaityti tragiško likimo žmonių istorijas, jų kasdienybės džiaugsmus ir viltis yra nejauku ir liūdna, kai žinai geriau už juos, kaip viskas baigsis. Bet tada pagalvoji, kad tu pats, nors dar ir nejauti realios grėsmės savo gyvybei, nesi nemirtingas ir vieną dieną kažkas galės pažvelgti į tavo gyvenimą iš šono ir pasvarstyti, ar ne per naivus tu buvai galvodamas apie geresnį rytojų ir galbūt tau reikėjo pasimokyti iš Icchoko, kaip įprasminti savo laiką ir jo nebešvaistyti, atskirti, kas yra tikrai svarbu ir kaip būti geresniu žmogumi. Gyvenimo aplinkybių dienoraščio autorius nepasirinko, ir ne dėl savo tragiško likimo, o dėl savo požiūrio ir atitinkamų veiksmų tokiomis aplinkybėmis, jis yra vertas pagarbos. Patogus gyvenimas lygiai taip pat neturėtų būti pretekstas pamiršti žmogiškumą, nustoti ieškoti prasmės ir leisti klestėti egoizmui.
Dažniausiai kalbant apie Holokaustą minimi skaičiai, kurių mes tiesiog nesugebame protu suvokti ir įsisąmoninti, todėl jie tiesiog taip ir lieka tik dideliais skaičiais. Šioje istorijoje skaičių ir statistikos nėra. Čia tu tampi geto gyventoju ir kartu su Icchoku išgyveni kiekvieną mirtį kaip savo artimojo ir įsisąmoni, kad tai ne tik užgesusios gyvybės, bet ir didelis praradimas mūsų bendrai kultūrai. Labai liūdna, kad kartu gyvenusias tautas supriešino prielankumas skirtingos priešiškoms karinėms jėgoms, iš kurių nei viena nebuvo ta geroji.
„Nusprendžiau gete nebešvaistyti laiko tuščiai, be to, jaučiuosi linksmesnis, kai galiu mokytis, skaityti, tobulėti ir jausti, kad laikas ne stovi, o, kaip įprasta, eina kartu su manimi. Norėtųsi atgauti praėjusius metus ir atidėti juos ateičiai, naujam gyvenimui. O kiti jausmai, kuriuos šiandien jaučiu, - tai drąsa ir viltis. Nė menkiausio nusivylimo. Šiandien man suėjo penkiolika. Regiu prieš save saulę, saulę, saulę...“ ...more
Tai paskutinė ir nebaigta Jurgos Ivanauskaitės knyga, rašyta iki paskutiniųjų dienų. Šis faktas tarsi perša mintį, kad knyga turėtų būti labai liūdna Tai paskutinė ir nebaigta Jurgos Ivanauskaitės knyga, rašyta iki paskutiniųjų dienų. Šis faktas tarsi perša mintį, kad knyga turėtų būti labai liūdna ir skausminga. Taip skausmo čia netrūksta, bet man ši knyga buvo dovana, tarsi terapija, kurioje radau ramybę ir įkvėpimą. Anksčiau išgirdusi Jurgos vardą man suskausdavo, nes jos vardą iškart susiedavau su jos pernelyg ankstyva mirtimi, tačiau dabar supratau, kaip smarkiai klydau... Autorė mane įtikino, kad toks, iš pažiūros tragiškas likimas, gali būti laikomas dovana, antru gyvenimo šansu, kurio kažkodėl mes nemokame pasinaudoti už kiek mažesnę kainą nei aiškiai nustatytas terminas. Juk tikrai, kaip dažnai mes pradedam gailėti tų, kurie turėtų gailėti mūsų. Žinau, kad kito žmogaus patirtis nepaskatina imtis drastiškų pokyčių, bet labai tikiuosi, kad tai, ką perskaičiau ir perskaičius permąsčiau, paliks nors mažytį ilgalaikį pėdsaką, kuris bus priminimas nepamiršti džiaugtis ta pilka kasdienybe ir visomis jos smulkmenomis, taupyti laiką net ir nežinant, kiek man jo dar liko, įsisąmoninti savo mirtingumą...
Ir koks taiklus ir prasmingas knygos pavadinimas...
„Visi bent kartą juokais ar pusiau rimtai esame savęs klausę: kaip elgtumės, jei žinotume, kad gyventi liko vieneri metai, mėnuo, savaitė? Nors ir keista, tikriausiai niekas net nebandė iš tikrųjų sąžiningai į tai atsakyti. Kaip elgčiausi aš, jei žinočiau, kad rytojaus diena man bus paskutinė, negana to, turėčiau burtų lazdelę ir galėčiau reikalauti visko, ko tik širdis geidžia? Kad ir kiek kurstau fantazijomis apie Lhasą, Las Vegą, Niujorką, Barseloną, Jeruzalę, kelionę aplink pasaulį, skrydį į Mėnulį, kad ir kaip save vilioju pusryčiais su Gabrieliu Garcia Marquezu, pietumis su Robertu de Niro, vakariene su Emiru Kusturica, siūlau sau haute couture sukneles, deimantus, sabalų kailinius, orgijas su neįtikėtinais delikatesais, mariomis alkoholio, puikiausios „žolės“ suktinėmis, aukščiausios prabos heroino takeliais, gundausi žavingais, bet intelektualiais vyriškiais ir tobulu seksu, tačiau man norisi, kad paskutinė diena būtų tokia kaip visos. Tokia, kokių praeina tūkstančiai nė nepastebėtų. Noriu, kad ji niekuo nesiskirtų nuo ilgiausios virtinės pilkų savo sesių, bet, įsisąmoninta ir su pasimėgavimu nugyventa, taptų tikra dienų karaliene. Ne, karalienės nereikia. Man užtektų paprasčiausios dienos Prieš Nuosprendį.“...more
Ši knyga man buvo kaip tikro gyvenimo alegorija. Tokio, kurio kiekviena minutė teka itin lėtai, ir tik jam pasibaigus supranti, koks gi trumpas jis viŠi knyga man buvo kaip tikro gyvenimo alegorija. Tokio, kurio kiekviena minutė teka itin lėtai, ir tik jam pasibaigus supranti, koks gi trumpas jis vis dėlto buvo. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai yra vieno vakaro knyga, tačiau man neišėjo, o ir nesinorėjo, to gyvenimo suryti vienu kąsniu, jo paskubinti. Net ir likus tiems trims paskutiniams knygos puslapiams, nepavyko sau pasakyti: „Na va pabaik ir ramiai galėsi eiti miegot.“. Vis dėlto sunku užbaigti tą gyvenimą kada nori ir kaip nori.
Ši knyga verta tylos, vakarų, kai taip tyliai ir lėtai krenta snaigės, arba tų rytų, kai visi dar miega, nes keliaujant per šį gyvenimą norisi išlikti stebėtoju, nesikišti ir nieko netyčia neužkliudyti, juk viskas taip trapu. O taip susikaupus tyliai stebint lėtą pagrindinio knygos herojaus gyvenimo tėkmę, bet koks didesnis atsiradęs veiksmas ir sujudimas tiesiog užgniauždavo kvapą. Egeris nedaugžodžiaudamas mane mokė klausytis ir įsiklausyti, išgirsti tirpstančio sniego upelius, žiūrėti ir pamatyti, pastebėti rasos lašelius žolės stiebelių viršūnėse, tiesiog naudotis visomis savo juslėmis to trapaus gamtos grožio subtilybių pajautimui. Ir aišku priminė man, kokią jėgą slepia kalnai, kurie akimirksniu susprogdina tavo ego ir iki begalybės išpūstas dirbtines problemas. Tik reikia nebandyti jų pergudrauti ir eiti į kovą be ginklų, be keltuvų ir neišmintais takais, nes vis tiek galiausiai suprasi, jog pagrindinis tavo priešininkas šioje kovoje esi tu pats.
„Per iškylas Egeris dažniausiai tylėdavo. „Kam prasižioja burna, tam užsikemša ausys“, - mėgdavo kartoti Tomas Matlis, ir Egeris visai su juo sutiko. Užuot šnekėjęs, jis mieliau klausydavosi, ką uždusę plepa jo žygeiviai, atskleisdami savo požiūrius ir savo likimų paslaptis. Matyt, kalnuose žmonės ieško kažko, ką manė kadaise, labai seniai, praradę. Jis niekad taip ir nesuprato, kas tai galėtų būti, tačiau metams bėgant vis labiau įsitikino, kad iš tiesų tie atvykėliai maknojo ne tiek paskui jį, kiek genami kažkokio neaiškaus, nenumaldomo ilgesio.“
Ir ta meilė knygoje... Tokia paprastai nepaprasta. Tokia, kuriai nereikia jokių žodžių, kurios nesunaikina net mirtis...
Knyga man labai priminė J. M. Coetzee „Maiklo K gyvenimą ir laikus“, kuri taip pat yra viena iš mano mylimiausių knygų. Vis dėlto visiškai suprantu tuos, kurių visiškai nesužavėjo šios abi knygos, nes jose tarsi ir nėra nieko akivaizdžiai ypatingo, jeigu pats nepasistengi įsižiūrėti ir įžvelgti, o gal ir ne kiekvienam tie paslaptingi vartai atsirakina. Čia nėra nei kažkokio ypatingo siužeto, įkvepiančių herojų, stebinančios ar įkvėpiančios istorijos, kurią norėtųsi perpasakoti visiems draugams. Atrodo, kad šios dvi knygos didžiausią galią suteikia savo skaitytojams, nuo kurių pačių ir priklauso, kaip jiems pavyks užpildyti tos tvyrančios tylos tuštumą... Ir visgi kaip nuostabu, kai knyga tau suteikia tiek laisvės ir nenurodinėja, kokias išvadas tu turi pasidaryti ir kokias mintis su savim išsinešti....more
Ech tas jausmas, kai netyčia ištrini savo knygos apžvalgą ir bandai rašyti naują praėjus 1,5 mėnesio:) (darykit kopijas!).
Tai va bandau dar kartą.
SkaEch tas jausmas, kai netyčia ištrini savo knygos apžvalgą ir bandai rašyti naują praėjus 1,5 mėnesio:) (darykit kopijas!).
Tai va bandau dar kartą.
Skaitant kitų žmonių atsiliepimus apie šią knygą susidaro dvejopas įspūdis, atrodo, kad pakankamai daug žmonių ją perskaitę lieka nusivylę. Na taip distopinis romanas apie žmonių klonus, kurių egzistavimo prasmė yra organų donorystė, skamba tikrai daug žadančiai ir intriguoja visus sci-fi gerbėjus. Atrodo, kad autorius specialiai bandė paerzinti fantastikos ieškotojus ir pasitiko juos su itin lėta veiksmo tėkme, kuri vinguriuoja ir jau jau priartėjusi prie tų intriguojančių fantastinių detalių, staiga nuo jų nutolsta ir neribotam laikui apsistoja ties pagrindinės veikėjos vidinio pasaulio detalia analize.
Skaitant šią knygą sunku atsiriboti nuo realaus pasaulio, nes visi veikėjų išgyvenimai atrodo tokie artimi ir jau kažkur girdėti. Juk ir mes esame tam tikros išgalvotos sistemos įkaitai, iš kurios sunkiai galime ištrūkti, nes nebežinome, kur mums bėgti, o dažniausiai net nepagalvojame, kad galėtų būti kitaip. Mes taip pat esame savotiški donorai, aukojantys savo laiką, dažnai ne tam, kad norėtumėme. Taip pat mes esame ir tie, kurie mielai naudojamės kitais, dažniausiai ignoruodami didelę to kainą, kurią sumokame ne mes. Galiausiai mes taip patiriame ir tą negrįžtamai prarastų progų kartėlį.
Prieš savaitę išgirdau kolegų diskusiją ir neapmąstytą teiginį, kad „galėtų pradėti klonuoti žmones dėl organų, tik geriau, kad jie būtų neprotingi“. Tai ši knyga gera ir tuo, kad suteikia galimybę pažvelgti į šią temą iš kitokios perspektyvos, susimąstyti apie etinius aspektus ir sužinoti savo nuomonę apie tai.
Net ir praėjus pusantro mėnesio vis dar vertinčiau 5/5...more
Prieš keturis metus teko pagyventi puse metų Turkijoje ir iš arčiau pamatyti šios šalies kultūrą ir pramokti kalbą. Tai ir buvo pagrindinė priežastis,Prieš keturis metus teko pagyventi puse metų Turkijoje ir iš arčiau pamatyti šios šalies kultūrą ir pramokti kalbą. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl taip norėjau perskaityti šią knygą, tačiau faktas, kad pagal knygą yra sukurtas turkiškas serialas kažkaip šiek tiek atbaidydavo. Taip, knyga išties primena serialą su daug jausmų, šurmulio, juoko, dramų ir ašarų. Nesu nei turkiškų, nei meksikietiškų serialų gerbėja, tačiau knygoje visi tie pagrindinės herojės jausmai ir išgyvenimai buvo tokie gražūs, tokie tikri ir neperspausti. Labai sunku skaitant šią knygą išlikti neutraliam, juk net nepajunti, kad jau ir tu pamilai tą nenuoramą geraširdę Čališkušu, nebegali nustoti žavėtis jos charakteriu, nerimauji dėl ją aplankiusių nelaimių, piktiniesi dėl neteisybės ir lieji ašaras kartu su ja. O knygoje aprašytas meilės jausmas yra toks skaudžiai žavingas, stiprūs ir neįtikėtinas, kad sunku įsivaizduoti, kad tai būtų įmanoma perkelti į šiuos laikus.
Knyga taip pat pateikia daug XX a. pradžios Turkijos kultūrinio konteksto, kai jau taip arti prezidento Atatiurko valdymo metai ir Turkijos kelias į modernėjimą, tačiau dabar dar kartu su knygos heroje reikia stebėtis, kad 12 mergaitės laikomos jau nuotakomis, todėl nebegali vaikščioti ir laisvai žaisti vienplaukės šalia berniukų. Sunku nesipiktinti, kad gražiai moteriai būtina slėpti savo veidą, siekiant apsisaugoti nuo apkalbų ir vyrų atakų (šiek tiek primena situacijas mūsų visuomenėje, kai moteriai sakoma „pati kalta“ dėl užpuolimo, nes vaikščiojo naktį viena arba jos drabužiai buvo nepadorūs).
O juk jau po 10 metų nuo knygos išleidimo Turkijos moterys turės teisę balsuoti (daug anksčiau negu kitose valstybėse, pvz. net 40 metų anksčiau negu Šveicarijoje), viešojo sektoriaus darbuotojos bus skatinamos nedėvėti galvos apdangalų (1980 m. šio sektoriaus darbuotojoms bus netgi uždrausta juos dėvėti) ir bus vis mažinama atskirtis tarp lyčių. Aišku žvelgiant į šiandieninę Turkiją su prezidentu, kuris prisidengdamas religija tiesiogiai diskriminuoja moteris ir jų teises, sunku patikėti, kad prieš šimtą metų valdžios požiūris buvo toks progresyvus ir tiek daug žadantis....more
Loading...
