Ugnė Andriulaitytė's Reviews > Franė ir Zujis

Kaip man patinka knygos, kurių neišeina atpasakoti, išplepėti siužeto ir sugadinti kitam malonumą. Atrodo, kad viskas čia buvo taip supaprastinta, kad tik kuo daugiau erdvės liktų žodžio galiai išreikštai per dialogus. Prasijoji beprotiškai paprastą siužetą ir išsineši savąjį auksą. Ir kiekvienam jis skirtingas: vieniems tik dulkelės, o kitiems visai nemaži grynuoliai. Man pačiai kliuvo visai nemenkas laimikis. Tiesa tas sijojimas užtruko. Vis sustodavau atsikvėpti. Beskaitydama paskutiniuosius dešimt puslapių netgi sustojau pasnausti šios trumposios distancijos pusiaukėleje - smegenims jau buvo per sunku dorotis su tokia išminties lavina, kai kas antras sakinys buvo toks, kad nors ant sienos užsirašyk.

Labai netikėtai geras kūrinėlis. Lyg Stepių vilkas apsirėdęs Fitzgeraldo rūbais. Iš pirmo žvilgsnio lengvas ir žaismingas, bet perkandęs jautiesi pakliuvęs į gyvenimo prasmės paieškas. Ir tos paieškos netgi sėkmingos, tik nujauti, kad dar prireiks laiko tam įdarui suvirškinti.

P.S. Jeigu ką, tai čia nebuvo rekomendacija, tik mano ASMENINIAI įspūdžiai, už kurių pasekmės jūsų tolimesniems veiksmams tikrai neprisiimu atsakomybės.