Ugnė Andriulaitytė's Reviews > Kopenhagos trilogija

Perskaičius šią knygą sugrįžo skaitymo manija. Bet ne ta kiekybinė, kuriai svarbiausia kuo daugiau, bet ta išrankioji - noriu skaityti tik tai, kas yra geriausia. Nusibodo kišti į save sprangią avižinę košę, geidžiu tą žiupsnį laiko, kai nemiegu, nedirbu ir neplaunu indų, praleisti ragaujant delikatesus, kurie yra nepakantūs abejingumui, bejausmiškumui ir nedėmėsingam rajumui. Kurie reikalauja mėgautis, žavėtis ir aikčioti. Kurie egzistuoja vien tam, kad nustebintų ir pakerėtų. Noriu skaitydama nustoti žvilgčioti į paskutinio puslapio dešinįjį apatinį kampą, vien tam, kad įvertinčiau, kokiu greičiu plaukiu jo link. Noriu plaukti ant nugaros, kad ne kitas krantas būtų tikslas, o dangus.

Po šios knygos nebesuprantu tos savęs, kuri vertino to nevertas knygas 4 ar 5 žvaigždutėm goodreadsuose. Tai buvo klaida, netikėkite mano jokiais įvertinimais. Viskas buvo subjektyvi manoji tiesa tik tą sekundę. Tikriausiai ir šis stiprus įspūdis galiausiai išblės, bet tikiu, kad kiekvieną kartą akiai užkliuvus už pažįstamos nugarėlės lentynoje, pasąmonė primins, kad asociacijos su šia knyga turi būti labai malonios ir kūne išsiskirs nostalgijos hormonai. Taip, kai tai įvyksta pamačius Lucia Berlin ir Patti Smith pavardes. Man labai patinka kolekcionuoti širdies numylėtines.

Kopenhagos trilogijoje radau daug savęs: savo tikrąsias mintis, kurių kartais nedrįsti išsakyti net pačiai sau; savo santykį su rašymu, kai vaikystėje ar ankstyvoje paauglystėje pradedi jausti nežinia kur atsiradusį potraukį sudėti savo pasaulį į žodžius, nors tavo aplinkoje nėra atvirai besireiškiančių menininkų, todėl atrodo, kad bandai įsisprausti ne į savo batus. Ir svarbiausia - Tovė man padovanojo leidimą toliau godžiai rašyti atsispiriant nuo savojo gyvenimo ir išlaisvino nuo vis viduje sukirbančių klausimų, ar tai kažkam gali būti įdomu, ar tai vertinga, ar tai kažkur išvis veda. Dabar mieliau savęs paklausčiau, ar aš išvis turiu galimybę rinktis, ką galiu rašyti, nes juk rašau būtent tai, kas tuo metu išeina geriausiai. Kurdama fiktyvius pasaulius, iškart pajaučiu, kad meluoju, nes viskas taip plokščia, kad vos prilietus paaiškėtų, jog visos dekoracijos yra tiesiog kartono lakštas.

Tikiu, kad rodyti realų pasaulį, kurį mato tavo akys, irgi yra menas. Kaip ir sakyti, ką iš tikrųjų galvoji. Ar atkreipti dėmesį į tai, pro ką kiti eina praeina. Kopenhagos trilogijoje, ypač trečiojoje dalyje, įsitikini, kokią galią turi nuoga tiesa. Supranti, kad net ir su pačiais artimiausiais nepasidaliname savuoju vidiniu pasauliu, jau nekalbant apie mažiau artimus pažįstamus, kurie apie tave žino tik tai, ką nori žinoti, todėl į klausimą „kaip sekasi?” nelaukia atsakymo. Tada tikrųjų žmonių minčių belieka ieškoti knygose, kuriose sužinai, kokia neviltis gali apimti, kai nori savo kūne likti viena, bet abortai yra nelegalūs. Arba kas tokio stebuklingo slypi vaistuose, kurie tave taip nuskausmina, kad tu dėl jų gali palikti savo vaiko tėvą ir išeiti pas kitą, kuris turi galią vėl tave sugrąžinti į tą beskausmį pasaulį. Aš negaliu smerkti to, kurio kailyje esu buvusi. Ši knyga dovanoja dovaną išgyventi patirtis, į kurias galbūt kažkada esi žvelgęs su nepakantumu. Nepaleidžiantys stiprios kūną naikinančios priklausomybės gniaužtai ir bejėgystė bandant iš jų ištrūkti man buvo sunkiausia Tovės patirtis. Nors gyvenime esu pridariusi kvailysčių vien dėl rašymo, vien tam, kad įgyčiau kuo įvairesnės patirties ir mano ateities tekstai turėtų daugiau svorio (tiesa tuo metu išvis nieko nerašydavau, bet viltį tapti rašytoja puoselėjau visuomet), bet dabar manau, kad kai kuriuos dalykus visgi geriau išgyventi tik knygose.