Kuitlatekai
| Kuitlatekai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | ~3000 |
| Populiacija šalyse |  Meksika (Gereras)
|
| Kalba (-os) | ispanų (kuitlatekų) |
| Religijos | krikščionybė (katalikybė) |
Kuitlatekai (isp. Cuitlatec) – indėnų tauta, gyvenanti Meksikoje, Gerere, Balsaso vidurupio baseine. Populiacija ~3000 žmonių (XX a. II pusė). Dabar kalba ispaniškai, kuitlatekų kalba (jos ryšiai su kitomis kalbomis neaiškūs), išnyko apie 1960 m. Tikintieji – katalikai.
Iki ispanų užkariavimų XVI a., kuitlatekai užėmė sritis nuo Balsaso vidurupio iki Ramiojo vandenyno pakrantės. Jie pateko į taraskanų valstybę, vėliau – į actekų provinciją Kuitlatekapaną.
Tradicinis verslas – rankinė sezoninė žemdirbystė pietiniuose Siera Madrės kalnų šlaituose ir drėkinamame Balsaso upės slėnyje (kukurūzai, aitrieji pipirai, pupelės, moliūgai, daržovės, pardavimui – sezamas). Taip pat augina naminius paukščius, kiaules, karves, pardavimui rankioja kaskalotės vaisius (žaliava odų dažymui), su svaidyklėmis, jauku medžioja elnius, iguanas, plokščiadugnėse valtelėse žvejoja (su bučiais, nuodais). Išvystyti amatai: pynimas, audimas, sidabrinių papuošalų gamyba. Dirba samdiniais kakavmedžių plantacijose, druskos kasyklose, akmenų skaldyklose.
Kuitlatekų architektūra, apranga dabar būdingo kreolinio–metisų stiliaus. Moterys vilki išsiuvinėtus sijonus, kasas persipina kaspinais (netekėjusios baltais, ištekėjusios raudonais).
Kuitlatekų tradicinė šeima didžioji, bet dabar paplitusi mažoji. Jaunavedžiai paprastai kraustosi į naują būstą arba pas jaunikio tėvus. Paveldėjimas patrilinijinis (gyvulių veldėmė – matrilinijinė). Kaimai dalijasi į endogaminius kvartalus.
Kuitlatekai šlaikę ikikrikščioniškosios tikybos bruožų – tikėjimas dvasiomis, nagualizmas (tikėjimas žmogaus antrininku–globėju), raganavimas, būrimas, šamanizmas. Išsaugoję tautosaką. Katalikiškos šventės lydimos teatralizuotų vaidinimų, šokių, dainų kuitlatekų ir nahuatlių kalbomis.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Куитлатеки,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
| |||||||||||||||||||||||||
