To mumiško ir Jansson'iško žavesio yra ir čia, bet bendrai paėmus - gerokai silpnesnis rinkinys, nei klasikinės Trolių Mumių "pilnametražės" knygos. GTo mumiško ir Jansson'iško žavesio yra ir čia, bet bendrai paėmus - gerokai silpnesnis rinkinys, nei klasikinės Trolių Mumių "pilnametražės" knygos. Gal tik viena ar dvi istorijos paliko kiek geresnį įspūdį, o kitos - visai vidutiniškos. 3*....more
Niekada nebuvau skaitęs ir nežinojau, kaip ir nuo ko viskas prasidėjo. O prasidėjo viskas, žinoma, taip pat, kaip ir vėliau po to tęsėsi - tiesiog cutNiekada nebuvau skaitęs ir nežinojau, kaip ir nuo ko viskas prasidėjo. O prasidėjo viskas, žinoma, taip pat, kaip ir vėliau po to tęsėsi - tiesiog cute. ...more
"Kelias tremtin" toliau tęsia istorija, nuo ten pat kur baigėsi "Harka". Knyga kiek trumpesnė, stilistika panaši, bet gan smarkiai skiriasi pats pasak"Kelias tremtin" toliau tęsia istorija, nuo ten pat kur baigėsi "Harka". Knyga kiek trumpesnė, stilistika panaši, bet gan smarkiai skiriasi pats pasakojimos ir tematika. Mat išguiti iš savo genties, Harka Vilko akis Bizonų nugalėtojas ar kažkiap tais ten, ir jo tėvas Matotaupa, žiemoti keliauja į baltųjų miestą - Omahą. Ten likimas taip susisuka, kad jie įstoja į keliaujantį cirką.
Tad tematika, kaip ir sakiau, visai kitokia. Daug labiau linkstanti į baltuosius, frontier expansion'ą, raudonodžių išnaudojimą, na ir panašios temos.
Visada šiek tiek skeptiškai vertinau tą žymųjį "Land of the free and home of the brave". Dauguma kultūrinių šaltinių stoja į nugalėtojų pusę ir tą ekspansiją mitologizuoja, ji yra apipinama legendomis, idealizuojama. Welskopf-Henrich nevyniodama į vatą atskleidžia kitą pasienio miestų pusę - girtuoklius, vergvaldžius ir šiaip visus kitus šūdinus žmones.
Daug tamsesnė ir sunkesnė knyga už pirmąją dalį. Tęsiam tomis pačiomis stipriomis 4*....more
Nors pats ir dedu šią knygą po "vaikiškos" tagu, bet tai gal nebūtinai yra labai sąžininga. Taip, knyga gal kiek ir lengvoka, bet neabejotinai puikiaiNors pats ir dedu šią knygą po "vaikiškos" tagu, bet tai gal nebūtinai yra labai sąžininga. Taip, knyga gal kiek ir lengvoka, bet neabejotinai puikiai skaitoma ir suaugusių, ne tik vaikų ar paauglių.
Neperseniausiai eilinį kartą perskaičiau visą Vinetu trilogiją - savo vaikystės knygą. Tada atrodė, kad va, pliusiukas uždėtas - prie indėnų sugrįžau, galima ieškoti, prie ko grįžti dar. Ir ieškojau tol, kol benaršydamas 15min.lt užsiroviau ant, tiesą sakant, pozityviai nurauto kažkokio tai Vitkaus straipsnio apie indėnus.
Na ir ką, ir tas straipsnis labai nedviprasmiškai davė man per ausį ir priminė, kad apie indėnus dar rašė ir ta pati, mano ne kartą skaityta ir nepelnytai pamiršta, Liselotte Welskopf-Henrich. Ir ne šiaip rašė, o rašė gerai ir, svarbiausia, pakankamai objektyviai ir tiksliai. Kai tuo tarpu Majaus knygose socialinio ir kultūrinio Amerikos indėnų gyvenimo atvaizdavimas yra, švelniai tariant, kažkas tarp apgailėtino ir kuklaus.
Taigi, Harka. Must read'as jei nors kiek domina indėnai. Daug puslapių skirta paprasto indėniško gyvenimo vystymui, vaikams, medžioklei, žaidimams. Proza neperteklinė, tvarkinga, nors ir nepasakytum, kad rašo labai įspūdingai. Bet gal ir gerai - paprastais žodžiais apie paprastus gyvenimus.
Labai plėstis neketinu, bet rekomenduoti šia knygą tikrai noriu, jei nors kiek domina jos liečiamos temos. Stiprios 4*....more
Labai netradicinės šios pasakos ir galiu suprasti, kodėl jos vertinamos taip dviprasmiškai. Veik visi personažai vienaip ar kitaip neigiami - tai vienLabai netradicinės šios pasakos ir galiu suprasti, kodėl jos vertinamos taip dviprasmiškai. Veik visi personažai vienaip ar kitaip neigiami - tai vienas taikosi suryt visus kitus, tai kitas tiesiog durnas. Ir faktiškai be išimties visi jie - daugiau ar mažiau sukčiai, gandonešiai ir vagys. Kita vertus, kai visi veikėjai yra gyvūnai, reikia suprasti, kad gyvūnų pasaulyje viskas taip ir vyksta - nesurysi, ką suradęs, kas nors kitas atlėks ir suės. Ir, be abejo, visada lieka pamoka iš šitų pasakų, kad ne viskas ir ne visada gyvenime būna ir baigiasi gražiai.
Iki tobulybės trūksta daug, bet man šios pasakos savotiškai patrauklios, tad 3* yra tikrai pelnytos....more
Vladas Dautartas – ne itin plačiai Lietuvoje žinomas autorius, pagrinde rašęs kiek paaugusiems vaikamNa, kas pasiilgote geros lietuviškos literatūros?
Vladas Dautartas – ne itin plačiai Lietuvoje žinomas autorius, pagrinde rašęs kiek paaugusiems vaikams bei paaugliams, arba, kaip tuo metu buvo populiaru rašyti knygose, “kūryba skirta jaunesniam ir vidutiniam mokykliniam amžiui”. Ir, tiesą pasakius, man nuoširdžiai gaila, kad šio autoriaus kūryba, greičiausiai, taip ir liko nelabai aktuali ir nelabai populiari. Tiesa, pripažinsiu, nesu aš didelis 20-o amžiaus lietuvių rašytojų žinovas, tad jei kas nors galėtų mane pataisyti, papasakoti, kad “Nu ne, Efka, neteisus tu, Dautartas yra pakankamai žinomas ir bent šiek tiek populiarus”, tai aš visai apsidžiaugčiau. Nes jo kūryba man yra labai maloni ir tikrai norėčiau, kad ji neliktų istorijos pakraščiuose.
Šią knygą pirmą, po to antrą, trečią, galimai ir dar kelis kartus, perskaičiau, kaip ir priklauso, būdamas jaunesniojo ir vidutinio mokyklinio amžiaus. Vienas iš ryškesnių prisiminimų susijęs su šia knyga, yra gan nesėkmingai man susiklostęs bandymas pasišildyti kotletus, ar kažką panašaus. Buvau jau gan rimtas bičas, pusė vyro kaip pipiro, kokių 9-10 metų. Tai, pagal anuos laikus, jau skaičiausi – o ir buvau – pakankamai savarankiškas. Taigi, kaip ir priklauso savarankiškiems žmonėms, šildžiausi pietums kotletus ir sugebėjau kažkaip kreivai pasukęs keptuvę visą ten buvusį karštą aliejų užsipilti sau ant plaštakos. Taip, tikrai labai OUCH. Po to gulėjau lovoj aptvarstyta ranka ir liūdesiuko nuraminimui skaičiau būtent šią knygą.
Aišku, laikui bėgant prisiminimai išblėso, pamiršau aš ir kas ją parašė, ir kaip pati knyga vadinosi, kol prieš porą mėnesių kažkas mano smegeninėje padarė šiokią tokią defragmentaciją ir į atminties paviršių iššoko vieno personažo pavardė – Drešeris. O jau tada – Google, Woogle, ir labai greitai išsiaiškinau, kokią knygą buvau pamiršęs, o tuo pačiu, aišku, vėl prisireikė ją perskaityti.
Pati knyga yra apysakų ir apsakymų rinkinys (beje, nežinau kaip jums, bet mane turbūt būtų galima dar kartą karštu aliejumi kankint – aš vistiek nesugebėsiu atsimint, kuri yra kuri, ir koks tarp jų esminis skirtumas). Trumpuosius, apsakymus, paliksiu nuošaliau, o apie apysakas galima ir truputėlį plačiau parašyti. Taigi.
• “Jis – kapitonas Pramuštgalvis”. Gan patraukliai aprašyta istorija, kaip bičiukas iš kaimo persikrausto į miestą, pusiau atsitiktinai ir be jokios piktos valios susipina su kiek prastesne kompanija, ir, aišku, prisidirba. Laimei, doras ir geravalis milicijos leitenantas (ja ja, o kaipgi kitaip) imasi perauklėjamosios veiklos, bičiuką su kitais bičais išsiveža į tokią kaip ir improvizuotą vasaros stovyklą sunkiems vaikams, o tuo pačiu ir porą nusikaltimų išsiaiškina, nusikaltėlį susemia, na ir taip toliau. Sumoj – smagi istorija apie vaikystę, žaidimus, moralas apie tėvų elgesį įvyniotas. Žodžiu, labai padoru ir visai neblogai.
• “Mano tėtis partizanas”. Neabejotinai emociškai sunkiausia iš visų rinkinio dalių, atspindinti sunkią paprastų kaimo žmonių buitį karo metu, okupantams keičiant vieniems kitus ir, aišku, dėl visokių karo negandų “atsigrojant” ant paprastų žmogelių. Būtent iš šios apysakos ir kilęs minėtasis Drešeris, tad gan akivaizdu, jog didžiausią įspūdi man paliko šis pasakojimas. Kas tikrai labai nustebino, tai kad greta standartinės ir privalomosios to meto propagandos (kilni raudonoji armija, kuri buvo “savi” ir panašus blah), cenzūra kažkokiu būdu praleido daugybę Brežnevo laikmečio stagnacijai ir įsigalėjusiam dogmatiškam sovietizmui visai nebūdingų minčių bei perspektyvų, pvz. (dezertyruojančius vokiečius motina maitina, herojui aiškindama, kad ne visi vokiečiai yra blogi; partizanai, kurie tuo metu jau buvo išnaikinti ir visiškai stigmatizuoti – čia ne tik kad “geri”, bet dar ir padeda mėnesin… tpfu, raudonajai armijai). Na ir, žinoma, visiškas realizmas. Jeronimas, pagrindinis herojus, visos apysakos metu laukia su partizanais kartu kariaujančio tėvo. Ir, aišku, nesulaukia. Įmeskim į katilą dar žiaurius, bet vėlgi visiškai realistiškus esesininkus, deginančius kaimus (labai aiški aliuzija į Pirčiupį) ir turim tikrai gerai emociškai užtaisytą kūrinį.
• “Sapnuoju karalystę”. Pats romantiškiausias, šviesiausias ir lengviausias kūrinys. Tiesą sakant, kažkas jame yra tokio, kad man netgi iškilo sąsajos su “Nežudyk strazdo giesmininko”. Toks šviesus, giedras kūrinys, tuo pačiu turintis ir daug sentimentalumo laikams, kurie praėjo ir nebegrįš; vaikystei, kuri praėjo ir jau prasideda paauglystė su visomis iš to plaukinačiomis pasekmėmis (coming of age stiliukas) ir gyvenimo būdui, kuris irgi praėjo ir nebegrįš. Labai smarkiai jaučiasi pačio autoriaus asmeninių išgyvenimų įtaka, nes nors konkretus laikotarpis ir nėra detalizuotas, iš smulkių detalių, gyvenimo būdo, darbų bei profesijų specifikos visgi galima daryti išvadą, kad laikotarpis yra tarpukaris, ir tikrai dar ne vėlyvasis. Dautartas pats gimė 1927m., tad prie dviejų prideti du nėra labai sudėtinga. Keista man yra tai, kad ankstesnius kartus skaitydamas knygą šią apysaką praleisdavau, o šį kartą ji man taip patiko, kad, matote, netgi sugebėjau prilyginti “Nežudyk strazdo”. Labai, labai šiltas ir gerą emociją nešantis kūrinys, netgi nepaisant vienos kitos dabar jau lengvai barbariškai atrodančios detalės (Lengva ranka vaikas prilupamas pančiu vien dėl to, kad jos didenybei motinai pasakė “Ne”.)
• “Auksinio lyno vaišės”. Tikra žvejo svajonė. Dautartas čia iš esmės sukūrė gan vaikišką, bet labai smagią pasaką apie užutekyje gyvenančias žuvis, jų elgesį ir gyvenimo būdą. Yra čia ir lynai, ir lydekos, ir kiršliai, ir raudės, ir kuojos, ir netgi ungurys su dygle įsipaišo. Nekreipiant dėmesio į šiek tiek pasakai per didelę apimtį, tokią tikrai būtų galima skaityti vaikams prieš miegą ir jiems, neabejoju, labai patiktų.
Dar šioje knygoje yra 10 apsakymų, apie juos jau nesiplėsiu, juolab, kad kai kurie yra vos 5-6 puslapių ilgumo. Pabaigai pasakysiu tiek, kad matosi, jog autorius beprotiškai myli gamtą, ją itin romantizuoja bei idealizuoja. Kaip ir savo Tėvynę. Ir aš labai, LABAI rekomenduoju šią knygą kaip alternatyvą toms dviems, šiuo metu pagrindinėms lietuvių autorių stovykloms. Kur vienoje pusėje eina modernas, a la Sabaliauskaitė, Vilūnė, Tapinas, bla bla bla ir t.t.t., o kitoje – tas liūnas, kuris nuo mokyklos laikų daugumai atmuša norą išvis imti bet kokią lietuvišką knygą į rankas.
Pasirodo, yra vidurys. Ir jis tikrai pakankamai auksinis.
Eikit į sena.lt, ten keturi ar penki žmonės pardavinėja šią knygą. Kai kurie – už centus, tiesiogine prasme. Rekomenduoju....more
Kartais būna sunku vertinti knygas. Ir dar sunkiau tą daryti objektyviai - gal poprastė knyga patiko, nes šiandien tu laimingas, o gal puiki knyga nepKartais būna sunku vertinti knygas. Ir dar sunkiau tą daryti objektyviai - gal poprastė knyga patiko, nes šiandien tu laimingas, o gal puiki knyga nepatiko, nes lauke lietus, nuotaikos nėra, veiklos nėra, ir šiaip viskas nervina. Būna, visiems taip pasitaiko.
Ilgą laiką aš neprisiminiau šios knygos. Tiksliau, prisiminiau jos buvimo faktą, bet ne pavadinimą ar autorių. Ir štai, kartą rudenį, kiek neplanuotai užėjęs į Raganiukės teatrą tarp gausybės kitų knygelių visai netikėtai ją pamačiau, atpažinau ir... viskas buvo aišku. Sena meilė nerūdija. Po kiek užtrukusios medžioklės kažkas pagaliau ją įkėlė pardavimui per sena.lt ir tą pačią akimirką, vos tik pamačiau, aš ją nusipirkau. Priešingai nei sufleruoja tinklapio pavadinimas, ši - visai nauja. Ir kainavo tikrai kaip nauja, gal net ir daugiau. Bet būčiau mokėjęs ir dvigubai. Ne veltui ją įvertinau maksimaliai.
Objektyviai vertinant... Nežinau, kas būtų vertinant objektyviai. Vertinu visiškai subjektyviai ir mielai tą pripažįstu. Nes ne kiekvieną dieną tau į rankas patenka ilgus metus prarasta, užmiršta ir staiga vėl atrasta bei prisiminta tavo, trimečio pyplio, PIRMOJI KNYGA....more
1. Išvažiuoji visam ilgąjam savaitgaliui; 2. Pamiršti pasiimti savo knygas ir skaityklę; 3. Ieškai ko nors - bet ko - paskaityti vietoje; 4. Randi šitą k1. Išvažiuoji visam ilgąjam savaitgaliui; 2. Pamiršti pasiimti savo knygas ir skaityklę; 3. Ieškai ko nors - bet ko - paskaityti vietoje; 4. Randi šitą knygą.
Kas belieka. Bet iš tikro nebuvo taip jau blogai. Visai padori, kaip anksčiau rašydavo "vidutiniam ir vyresniam mokykliniam amžiui" skirta knygiūkštė. Nei labai blatna, nei labai išskirtinė, nu bet tokia plius minus "Plėšiko Hocenploco" lygio. Nu ok, gal šiek tiek labiau link minus, nors gal ir Hocenplocui aš tiesiog jaučiu sentimentus. O ir kaip detektyvas visai neblogai sukalta - kas "blogietis", taip iki galo ir neatspėjau ir net teorijų neturėjau. ...more
Negaliu pasakyti, kad buvau labai sužavėtas. Kažko tose pasakose trūko - gal siužeto, gal, kaip tai keistai beskambėtų, magijos, o gal ir tieisog paprNegaliu pasakyti, kad buvau labai sužavėtas. Kažko tose pasakose trūko - gal siužeto, gal, kaip tai keistai beskambėtų, magijos, o gal ir tieisog paprasčiausio vaikiškumo. Žodžiu, normaliai, vaikams skaityt galima, bet pats likau abejingas. ...more
OMG, taigi čia Danukas Dunduliukas!!! Absoliučiai nerealiai nuostabi knyga. Išaugau su ja, perskaičiau kokius 13 kartų, mylėjau ir mylėsiu tą vaiką DaOMG, taigi čia Danukas Dunduliukas!!! Absoliučiai nerealiai nuostabi knyga. Išaugau su ja, perskaičiau kokius 13 kartų, mylėjau ir mylėsiu tą vaiką Danuką ir neabejotinai žinau, ką savo vaikams skaitysiu - iš to pačio leidimo ir tos pačios knygos, kurią tuos visus 13 kartų skaičiau pats. Total <3...more
Loading...
