Amerikos–Meksikos karas

Amerikos-Meksikos karas
Mūšis prie Verakruso
Data 1846–1848 m. Vieta Šiaurės Amerika Rezultatas Meksikos teritorijų praradimas Priežastis Teritorinės JAV pretenzijos
Konflikto šalys
JAV Kalifornijos respublika	Meksika
Vadovai ir kariniai vadai
James K. Polk George M. Dallas George Bancroft Robert F. Stockton John E. Wool John Y. Mason William L. Marcy Winfield Scott Zachary Taylor William B. Ide	Antonio López de Santa Anna Mariano Parede Manuel Peña Mariano Arista Pedro de Ampudia Nicolás Bravo José de Herrera Pedro de Anaya Gabriel Valencia José de Urrea Juan Almonte Joaquín Rea
Pajėgos
73 532	82 000
Nuostoliai
18 130	35 000

Amerikos–Meksikos karas – 1846–1848 m. JAV ir Meksikos karinis konfliktas. Meksikoje šį karą vadina „Šiaurės Amerikos intervencija“ (bei „47-ųjų metų karu“). JAV jis žinomas kaip „Meksikos karas“.

Karas kilo dėl teritorinių ginčų tarp JAV ir Meksikos po to, kai JAV 1845 m. aneksavo Teksasą. Dar 1836 m. Teksasas paskelbė savo nepriklausomybę nuo Meksikos ir ginklu ją apgynė, tačiau Meksikos vyriausybė jos niekada nepripažino ir Teksasą laikė savo maištaujančia teritorija. Teksaso nepriklausomybę Meksika pripažino tik tada, kai jis faktiškai įėjo į JAV sudėtį, tačiau siekė, kad jis būtų laikomas nepriklausoma valstybe, o ne JAV sudėtine dalimi. Karo priežastimi tapo ginčas dėl teritorijos tarp Nueseso ir Rio Grandės upių – JAV reikalavo, kad ši teritoriją įeitų į jos sudėtį kartu su Teksasu, o Meksika teigė, kad ši teritorija niekada nebuvo Teksaso dalis, todėl yra ir liks neatskiriama Meksikos dalimi.

Teksaso aneksija ir karas su Meksika sukėlė prieštaringą amerikiečių visuomenės reakciją. Daugelis demokratų JAV palaikė karą, o daugelis vigų jam nepritarė. Meksikoje karas buvo nacionalinės garbės reikalas.

Svarbiausios karo pasekmės – didelės Meksikos teritorijos perleidimas JAV. Buvo atiduotos Aukštutinės Kalifornijos ir Naujosios Meksikos teritorijos – dabartinių Kalifornijos, Naujosios Meksikos, Arizonos, Nevados ir Jutos žemės. Amerikos politikai kelerius metus svarstė dėl vergovės statuso naujosiose teritorijose, kol galiausiai ryžosi „1850 metų kompromisui“ (tik Kalifornija buvo pripažinta teritorija be vergovės). Meksika po karo ėmė stiprinti šiaurinių teritorijų kolonizaciją norėdama išvengti tolimesnių praradimų.

Iki Amerikos – Meksikos karo, Aukštutinės Kalifornijos ir Naujosios Meksikos teritorijos buvo neblogai žinomos amerikiečių medžiotojams, tyrinėtojams ir pirkliams, kurie dažnai naudojosi „Santa Fe keliu“ jungiančiu Misūrį ir Santa Fė bei „Kalifornijos keliu“; amerikiečių laivai keisdavo savo prekes į kailius ir mėsą visoje Kalifornijos pakrantėje. Visos šios teritorijos buvo dalis nepriklausomos Meksikos respublikos jau 25-is metus, o iki tol priklausė Ispanijos kolonijai Naujajai Ispanijai.

Po to, kai 1803 m. JAV nusipirko iš Prancūzijos Luizianą, amerikiečių naujakuriai ėmė keltis į vakarus į ispanų teritoriją iš dalies skatinami JAV vyriausybės. Kai Meksika ėmė kontroliuoti šias teritorijas, kraustymasis tęsėsi. Meksikos vyriausybės santykiai su naujakuriais nebuvo geri, iš dalies todėl, kad jie buvo protestantais oficialiai katalikiškoje Meksikoje. Kai Meksika panaikino vergovę, kai kurie imigrantai iš JAV atsisakė laikytis tokio įstatymo. Persikėlėliai reiškė nepasitenkinimą centrinės vyriausybės valdymu šioje teritorijoje ir tai sukėlė Teksaso revoliuciją.

Naujajai Meksikos vyriausybei, kur buvo susilpnėjusi ir faktiškai bankrutavusi po Meksikos nepriklausomybės karo, sunkiai sekėsi valdyti nutolusias šiaurines teritorijas.

Po 1836 m. karo, Teksasas, nugalėjęs Meksikos kariuomenę vadovaujamą Antonio Lopez Santa Anos (isp. Antonio de Padua María Severino López de Santa Anna y Pérez de Lebrón), tapo nepriklausomu. Meksika niekada nepripažino Teksaso respublikos ir skelbė apie savo ketinimus iš naujo užimti atskilusią provinciją.

Per dešimtmetį, praėjusį po karo, Teksasas sutvirtino savo respublikos statusą užmezgęs diplomatinius santykius su Didžiąja Britanija ir JAV. Didžioji dalis teksasiečių buvo už prisijungimą prie Jungtinių Valstijų, tačiau prieš vergovę nusistatučios valstijos bijojo, kad priėmus dar vieną vergvaldinę valstiją, jėgų balansas pakryps Pietų pusei. Todėl Teksaso priėmimas buvo vilkinamas beveik dešimt metų, kol 1845 m. jis galiausiai tapo 28–ąja valstija.

Meksikos vyriausybė pareiškė, kad jos „maištingos provincijos“ prijungimas prie JAV yra neteisėtas ir tai yra kišimasis į Meksikos valstybės vidaus reikalus. Įtakingiausios Europos valstybės, visų pirma Jungtinė Karalystė ir Prancūzija, pripažino Teksaso suverenumą ir ragino Meksiką nesivelti į karą. Britanijos tarpininkų pastangos buvo bevaisės, nes tarp Britanijos ir JAV taip pat buvo ginčų dėl Oregono sienų.

1845 m. naujai išrinktas JAV prezidentas Džeimsas Polkas į Meksiką nusiuntė diplomatą Džoną Slaidelą derėtis dėl Aukštutinės Kalifornijos ir Naujosios Meksikos pirkimo. Amerikiečiai norėjo, kad Kalifornija sutrukdytų britaniškoms ambicijoms šiame regione ir troško turėti uostą prie Ramiojo vandenyno, leidžiančio dalyvauti pelningoje prekyboje su Azija. Polkas įpareigojo Slaidelą atleisti Meksikai skolas bei pasiūlyti dar nuo 25 iki 30 milijonų dolerių už šias dvi teritorijas.

Meksika nebuvo linkusi derėtis su Slaidelu, jis Meksike nebuvo priimtas su džiaugsmu. Be to, derėtis vyriausybė negalėjo ir dėl politinio nestabilumo šalyje. 1846 m. šalies prezidentas keitėsi keturis kartus, gynybos ministras – 6 kartus, o finans�� ministras – net 16 kartų.^[1] Daugelis politinių veikėjų ar grupuočių, kurios siekė valdžios ar ją iš tikro turėjo, buvo nusiteikusios kariauti su JAV. Kitaip manantys politikai ar norintys derėtis buvo kaltinami net šalies išdavyste.^[2]

Prezidentas Chose Choakina de Erera, norėjęs derėtis su Slaidelu, buvo apkaltintas išdavyste ir nuverstas. Į valdžią atėjo nacionalistiškai nusiteikusi vyriausybė vadovaujama generolo Mariano Paredes i‘Arilaga, kuri vėl pareiškė pretenzijas į Teksasą. Suerzintas Slaidelas išvyko įsitikinęs, kad Meksika turi būti „nubausta“.^[3]

Meksika, niekada nepripažinusi Teksaso nepriklausomybės, paskelbė, kad Teksaso ir Meksikos siena eina palei Nueceso upę, kuri teka apie 150 mylių į šiaurę nuo Rio Grandės upės. Tuo tarpu JAV, remdamasi Velasko sutartimi (1836 m. pasirašyta tarp Meksikos ir Teksaso), paskelbė, kad siena eina palei Rio Grandę. Meksika teigė, kad generolas Santa Ana susitarimą pasirašė būdamas teksasiečių nelaisvėje ne savo valia, todėl jis laikytinas negaliojančiu. Negana to, Meksika teigė, kad jis neturėjo įgaliojimų vesti derybų ir pasirašinėti sutarčių (Meksikos vyriausybė taip ir neratifikavo šios sutarties). Po to, kai 1846 m. Teksasas buvo prijungtas prie JAV, prezidentas Dž. Polkas nusiuntė kariuomenę, vadovaujamą generolo Zakarijaus Teiloro, tikėdamas pajudinti sienos klausimo sprendimą.

Z. Teiloras ignoravo oficialius meksikiečių reikalavimus atitraukti kariuomenę prie Nueceso upės ir pradėjo įtvirtinimų (vėliau pavadintų Brauno fortu) prie Rio Grandės priešais meksikiečių miestelį Matomorosą statybas. Meksikos kariuomenė, vadovaujama generolo Mariano Aristos ruošėsi karui.

1846 m. balandžio 24 d. dviejų tūkstančių meksikiečių raitelių būrys atakavo 63 amerikiečių kuopą į šiaurę nuo Rio Grandės upės, žuvo 11 amerikiečių, išgyvenę atsitraukė ir sugebėjo grįžti į Brauno fortą. Šis išpuolis buvo pavadintas Torntono byla.

Gegužės 3 d. meksikiečių artilerija iš Matamoroso miestelio apšaudė Brauno fortą. Pastarasis atsakė savo pabūklų ugnimi. Apšaudymas truko penkias dienas ir stiprėjo Meksikos kariuomenei palaipsniui apsupant fortą. Apšaudymo metu žuvo du amerikiečių kareiviai, tarp jų ir Džeikobas Braunas, kurio garbei ir buvo pavadintas fortas.

Gegužės 8 d. į pagalbą su 2400 kareivių atvyko Zakarijus Teiloras. Tačiau Arista patraukė į šiaurę ir užkirto jam kelią su savo 3400 žmonių prie Palo-Alto. Amerikiečiai naudojo naujo tipo vadinamąją „skrajojančią“ artileriją – lengvas mobilias patrankas sumontuotas ant šasi ir traukiamas arklių. Amerikiečių artileristai jodavo ant tų pačių arklių, kurie traukė patrankas. Amerikiečių artilerija niokojo meksikiečių gretas, o šie atsakė artilerijos ugnimi ir pavieniais kavaleristų išpuoliais. Lengvoji artilerija demoralizavo meksikiečių armiją, naktį jie atsitraukė į tolimą senos išdžiūvusios upės vagos pusę, kuri sudarė natūralią priedangą. Tačiau tuo pat metu armija išsisklaidė ir ryšys tarp jos dalių buvo prastas. Kitą dieną abi pusės susitiko artimoje kovoje. Amerikiečiams pavyko užgrobti meksikiečių artileriją, kas privertė juos trauktis. Atsitraukimas galiausiai pavirto chaotišku bėgimu. Dėl vietovės ypatumų ir armijos išsisklaidymo, Aristai nebepavyko surinkti besitraukiančių karių. Meksikiečiai patyrė didelius nuostolius, buvo priversti palikti savo artileriją ir gurguoles su provizija. Besikeliantys armijos likučiai per Rio Grandę dar buvo apšaudyti iš Brauno forto.

1846 m. gegužės 11 d. pranešimas JAV kongresui skelbė, kad Meksika „įsiveržė į mūsų teritoriją ir praliejo amerikiečių kraują amerikiečių žemėje“. Kongreso posėdžio metu didžiule dauguma buvo nubalsuota už karo paskelbimą. Demokratai vieningai palaikė karą, 14 vigų balsavo prieš. JAV karą paskelbė 1846 m. gegužės 13 d., Meksika – gegužės 23 d.

Vigų partija, tiek šiaurėje, tiek pietuose iš esmės buvo prieš karą. Tuo tarpu demokratai jį rėmė. Vigas Abraomas Linkolnas ginčijo karo paskelbimo teisėtumą ir reikalavo patikrinti vietą, kur buvo užpultas Torntono būrys ir kurioje vietoje buvo pralietas amerikiečių kraujas.

Paskelbus karą, amerikiečių kariuomenė įsiveržė į Meksikos teritoriją dviem pagrindinėmis kryptimis. Karinė JAV vadovybė pasiuntė kavaleriją, vadovaujamą Stiveno Kirnio užimti vakarinę Meksiką nuo Livenvorto forto. Kavalerijai į pagalbą buvo nusiųstas Ramiojo vandenyno laivynas vadovaujamas Džono Sloto. Amerikiečiai nerimavo, kad žemių okupacijai gali ryžtis ir Didžioji Britanija. Dar dviem daliniams, kuriems vadovavo Džonas Vulas ir Zakarijus Teiloras, buvo įsakyta užimti kaip įmanoma daugiau Meksikos teritorijos į pietus nuo Monterėjaus miesto.

XIX a. viduryje šiaurinės Meksikos regionai (Aukštutinė Kalifornija ir Naujoji Meksika) buvo itin retai apgyvendinti: kolonijos buvo nedidelės ir jas viena nuo kitos skyrė didžiuliai atstumai. Nepaisant to, šių kolonijų gyventojų (ispanų palikuonių ir jų kultūrą perėmusių indėnų bei amerikiečių) buvo daugiau nei vietinių indėnų.

1846 m. birželio 14 d. 30 amerikiečių naujakurių Sonomoje po naktinio susitikimo suėmė ir įkalino papulkininkį Mariano Gvadelupe Valieho ir paskelbė Kalifornijos respublikos nepriklausomybę. Šios trumpalaikės respublikos įtaka niekada nesiekė toliau Sonomos ir aplinkinių sričių. Amerikos kariuomenės kapitonas Džonas Frimontas su kareiviais atvyko į Sonomą birželio 25 d. ir organizavo maištininkų grupę, pasivadinusią Kalifornijos batalionu.

Liepos 7 d. Kalifornijos vandenyno pakrantėje laivynas vadovaujamas Džono Sloto pareiškė teises į Monterėjų ir faktiškai ėmė kontroliuoti Kaliforniją. Vėliau, liepos 15 d. vadovavimą perdavė komandorui Robertui Stoktonui.

1846 m. rugpjūčio 13 d. amerikiečių karinės jūrų pajėgos išsilaipino Los Andžele ir nesulaukę jokio pasipriešinimo iškėlė JAV vėliavą. Tačiau žiaurūs kariniai įstatymai įvesti kapitono Arčibaldo Gilspio, faktinio Los Andželo valdytojo, sukėlė gyventojų nepasitenkinimą ir kilo maištas, kuriam vadovavo meksikiečių patriotas Kalifornijoje Chose Marija Floresomas. Nedidelė Gilspio įgula buvo išvyta jau rugpjūčio 23 d., o jo paties buvo pasigailėta su sąlyga, kad jis nedelsdamas paliks Kaliforniją.

Stoktonas, sužinojęs apie sukilimą Kalifornijoje, pasiuntė kapitoną Viljamą Merviną su laivu į San Pedro miestą. Mervinas su 350 karių išsilaipino 1846 m. spalio 7 d. Gilespis, tik juos išvydęs, sulaužė paliaubas su kaliforniečiais. Nauja ekspedicija skubiai išvyko į Los Andželą tikėdamasi pergalės. Susidūrime, pavadintame „Močiutės šautuvo mūšiu“, įsiaudrinę kaliforniečiai, vadovaujami Chose Antonio Karilio, Mervino jūreivius pasitiko šūviais iš vienos patrankos. Šie šūviai sukėlė paniką tarp amerikiečių ir jie pasitraukė į savo laivą „Savanna“, kur meksikiečiai negalėjo jų pasiekti. Šios kautynės dar žinomos kaip „Mūšis už Domingeso rančą“. Jo metu žuvo 14 amerikiečių, o meksikiečiai nuostolių nepatyrė. Kai atvyko amerikiečių pastiprinimas, kaliforniečiai pasinaudoję naktimi pasitraukė. Komandoras Stoktonas su dideliu pastiprinimu išsilaipino San Diege.

Tuo metu generolas Stivenas Kirnis su Vakarų armija (apie 1700 kareivių) pasiekė Santa Fė Naujoje Meksikoje ir užėmė miestą. Po to Kirnis, su gerokai mežesniu būriu – apie 300 dragūnų – patraukė palei Gilo upės slėnį per dykumą į Kaliforniją. Po šio žygio būryje liko tik apie 150 karių. Generolą Kirnį dezinformavo vietiniai amerikiečių naujakuriai, tarp jų ir garsus žvalgas Kitas Sarsonas, teigdami, kad kaliforniečiai, iš principo yra bailiai ir greičiausiai bėgs, nei stos kautis. Kirni sužinojo, kad Andresas Piko ir jo sukilėliai iš Pietų Kalifornijos yra netoliese. 1846 m. gruodžio 6 d. generolas Kirnis ir Vakarų armija, papildyta kapitono Gilspio žmonėmis įsivėlė į mūšį su mažesniu nei 150 žmonių meksikiečių būriu San Paskualio vietovėje. Meksikiečių raiteliai buvo pranašesni už amerikiečius, mėtydami ant jų lasus, griaudami nuo arklių ir vilkdami žeme, kol aukos nemirdavo arba badydavo juos ilgomis kalifornietiškomis ietimis. Arčibaldas Gilspis buvo kelis kartus sužeistas, generolui Kirniui taip pat kliuvo su ietimi. Iš 150 amerikiečių kareivių 18 žuvo ir 13 buvo sužeista. Šis mūšis buvo lemiamas amerikiečių pralaimėjimas, po kurio jie atsisakė planų užimti Kaliforniją.

1846 m. lapkričio 16 d. įvyko dar vienas mūšis netoli nuo dabartinio Salinas-Veli. Kaliforniečiai vadovaujami Choakimo de la Torės paėmė į nelaisvę amerikiečių konsulą Tomasą Oliverį Larkiną ir laikė jį kaip karo belaisvį. Apie 100 kareivių, kuriems vadovavo Blufordas Tompsonas ir Čarlzas Burua, sutiko apie 130-ies meksikiečių būrį vadovaujamą Manuelio de Chesusa ir Choakimo de la Torės. Mūšis truko 20 minučių, kurio metu meksikiečiai nukovė 5 amerikiečius, tarp jų ir kapitoną Burua ir dar kelis sužeidė.

Stoktonas, atvykęs į pietų Kaliforniją susijungė su jūreiviais ir laimėjo du nedidelius mūšius, kurių dėka ėmė kontroliuoti San Diegą ir Los Andželą. Kauengos susitarimas buvo pasirašytas 1847 m. sausio 13 d. tarp Džono Čarlzo Frymonto ir generolo Andreso Piko ir užbaigė karinį konfliktą Kalifornijos teritorijoje.

Pralaimėjimai prie Palo-Alto ir de la Palmos slėnyje sukėlė politinę betvarkę Meksikoje, kurią Antonio Lopez Santa Ana panaudojo savo politinės karjeros atgaivinimui ir grįžo iš savanoriškos tremties iš Kubos. Jis amerikiečiams pažadėjo, kad jei jį praleis pro blokadą, jis susitars dėl taikos sudarymo ir parduos Kalifornijos ir Naujosios Meksikos teritorijas JAV. Tačiau atvykęs į Meksiką, sulaužė susitarimą ir remdamasis savo karine patirtimi pasiūlė savo paslaugas Meksikos vyriausybei. Kai Santa Anas buvo paskirtas generolu, jis vėl išdavė, tik šį kartą savo vyriausybę ir užgrobė valdžią pasiskelbdamas prezidentu.

Didelės pajėgos, vadovaujamos Zacharijaus Teiloro, persikėlė per Rio Grandės upę. Jis užėmė Matomoroso miestelį, vėliau Kamargo (čia kurį laiką stovėjo, nes dalis kareivių susirgo viena iš daugelio ligų), po to patraukė į pietus ir blokavo Monterėjaus miestą. Mūšis dėl Monterėjaus buvo itin kruvinas, abi pusės patyrė nemažų nuostolių. Amerikiečių lengvoji artilerija pasirodė neefektyvi prieš akmeninius miesto įtvirtinimus. Meksikos kareiviai vadovaujami generolo Pedro de Ampudja ir Šv. Patriko batalionas (airiai katalikai, palikę amerikiečių armiją ir perėję pas meksikiečius) gerai gynė miestą. Nepaisant to, pėstininkų padalinys ir Teksaso reindžeriai sugebėjo užimti keturias kalvas į vakarus nuo miesto kartu su sunkiąja artilerija. Tai leido amerikiečiams atakuoti miestą iš vakarų ir rytų. Patekę į miestą, užiminėjo namą po namo: kiekvieną „išvalydavo“ padegamųjų sprogmenų pagalba, kuriuos naudojo kaip granatas. Galiausiai Ampudja su savo žmonėmis buvo apsupti centrinėje aikštėje, kur teko derėtis. Teiloras sutiko, kad meksikiečių kariai evakuotųsi iš miesto ir po 8-ių savaičių paliaubų atvyktų perduoti miestą. Spaudžiamas Vašingtono Teiloras sulaužė paliaubas ir užėmė Saltilio miestą į pietus nuo Monterėjaus. Santa Ana atsakingu už miestų praradimą paskelbė Ampudją ir pažeminęs jį pareigose išsiuntė vadovauti nedideliam artilerijos batalionui.

1847 m. vasario 22 d. Santa Ana asmeniškai kartu su 20 tūkstančių karių armija išvyko kautis su Teiloru. Šis įsitvirtino apkasuose kalnų perėjoje netoli nuo Buenos Vistos sodybos su 4600 kareivių. Meksikiečių armijoje vyko masinis dezertyravimas ir į vietą Santa Ana atvyko tik su 15 tūkstančių karių. Tą pačią naktį jis pareikalavo, kad amerikiečiai pasiduotų, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Kitą rytą Santa Ana atakavo amerikiečių pozicijas iš flango, nusiuntęs kavaleriją ir dalį pėstininkų į viršų stačiais perėjos šlaitais, o pėstininkai tuo metu atakavo per centrą palei kelią vedantį į Bueno Vistą. Įvyko atkaklus mūšis, kurio metu amerikiečiai buvo arti pralaimėjimo, tačiau buvo išgelbėti kapitono Brekstono Brego vadovaujamų artileristų ugnies ir Džefersono Deiviso misipiečių raitųjų šaulių. Patyręs pralaimėjimą, Santa Ana pasitraukė kitą naktį, palikęs Teilorui kontroliuoti šiaurinę Meksiką. Vėliau šio mūšio sėkmę Teiloras panaudojo 1848 m. JAV prezidento rinkimų kampanijoje.

Vietoje to, kad sustiprintų Teiloro pozicijas tolesniam puolimui, prezidentas Dž. Polkas nusiuntė antrą armiją, vadovaujamą Vinfildo Skoto, laivais prie Verakruso, kad šis įsiveržtų į pagrindinius Meksikos rajonus. Polkas nepasitikėjo Teiloru, kuris, jo manymu, parodė nekompetenciją pasirašydamas paliaubas Monterėjuje. Taip pat į Teilorą prezidentas galėjo žiūrėti kaip į savo politinį konkurentą Baltuosiuose rūmuose.

Pirmą kartą JAV istorijoje besiruošdamas Verakruso apgulčiai Skotas atliko desanto išlaipinimą. Dvylikos tūkstančių savanorių ir kareivių armija sėkmingai iškrovė amuniciją, ginklus ir arklius netoli miesto sienų. Miestą gynė Meksikos generolas Chuanas Moralesas su 3400 kareivių. Mortyros ir jūriniai pabūklai panaudoti griaunant miesto sienas ir siekiant psichologiškai palaužti pasipriešinimą. Miestas atsakė artilerijos ugnimi. Verakrusas pasidavė po dvylikos dienų trukusios apgulties. Amerikiečiai prarado 80 žmonių, o meksiekiečiai – apie 180, iš kurių dalis buvo civiliai. Apgulties metu amerikiečius guldė ir geltonoji karštligė.

Po apgulties Skotas patraukė į Meksiko pusę su 8500 karių. Tuo metu Santa Ana įrenginėjo įtvirtinimus kanjone aplink pagrindinį kelią pusiaukelėje į sostinę netoli Sero Gordo kaimelio. Santa Ana apkasuose dislokavo dvylika tūkstančių kareivių ir artileriją palei kelią, kuriuo kaip manė, turėjo keliauti Skotas. Tačiau pastarasis į priekį pasiuntė 2600 dragūnus ir atidengusi ugnį meksikiečių artilerija per anksti išdavė savo pozicijas. Vietoje to, kad eitų pagrindiniu keliu, Skotas su kariuomene patraukė per laukinę vietovę ant aukštumų išdėstydamas artileriją ir patyliukais supdamas meksikiečius iš flangų. Nors Santa Ana jau buvo informuotas apie amerikiečių pozicijas, jo kariai nebuvo pasiruošę sekusiai atakai. Meksikiečių kariuomenė buvo sutriuškinta. Amerikiečiai neteko apie 400 karių, meksikiečiai apie 1000 ir dar 3000 pakliuvo į nelaisvę.

Gegužės mėnesį Skotas pasiekė Pueblą, tuo metu antrąjį pagal dydį Meksikos miestą. Miestiečiai pasidavė gegužės 15 d. be pasipriešinimo, nes nemėgo prezidento Santa Anos. Po mūšio už Čepultepeką Meksikas liko atviras amerikiečių armijai ir vėliau buvo jų užimtas.

Gvadelupės – Hidalgo sutartis (isp. Tratado de Guadalupe Hidalgo), pasirašyta 1848 m. vasario 2 d. užbaigė JAV – Meksikos karą. Meksika valstijoms perleido Teksasą, taip pat Kaliforniją, Nevadą, Jutą ir dalį dabartinių Kolorado, Arizonos, Naujosios Meksikos ir Vajomingo valstijų teritorijų. Už tai Meksika gavo 18 mln. 250 tūkst. dolerių – pagal 2000 m. vidurio kursą - apie 627 mln. 520 tūkst. dolerių. Kai JAV senatas ratifikavo šią sutartį, išbraukė dešimtą straipsnį. Šiame straipsnyje buvo teigiama, kad JAV pripažįsta meksikiečių ir ispanų žemdirbius, o meksikiečiai gyvenantys užgrobtose teritorijose gaus tokias pat teises kaip ir Amerikos piliečiai.

Karo metu mirė apie 13 000 JAV kareivių, tačiau tik 1 700 iš jų žuvo mūšiuose. Kiti mirė nuo žaizdų ir ligų. Meksika prarado apie 25 000 žmonių.

Viena iš priežasčių, dėl kurių Meksikos nuostoliai kur kas didesni, buvo prastesnė ginkluotė. Jos armija naudojo dar Napoleono laikų britiškus šautuvus, o amerikiečiai buvo ginkluoti naujausiais JAV pagamintais šautuvais. Be to, meksikiečiai buvo apmokyti šaudyti ginklą laikant ties klubais, o amerikiečiai naudojo pažangesnį ginklo laikymo metodą – buožę atrėmus į petį, kas leido daug taikliau šaudyti.

Didžioji dalis Šv. Patriko bataliono (keli šimtai airių kareivių pasitraukę iš JAV armijos ir perbėgę pas meksikiečius) karių žuvo mūšyje prie Čurubusko. Apie 100 jų pateko į nelaisvę ir buvo pakarti kaip dezertyrai.

Paskutinis išgyvenęs konflikto dalyvis, Ouvenas Tomas Edgaras, mirė 1929 m. rugsėjo 3 d., eidamas 98 metus.

Meksika prarado apie 1,3 mln. kvadratinių metrų plotą – tai buvo beveik pusė jos teritorijos. Karas sustiprino nacionalinės vienybės jausmą šalyje, kuris buvo išblėsęs po revoliucijos 1821 m.

Karas taip pat sąlygojo naujo tipo politikų atsiradimą, kuriems galiausiai pavyko atsikratyti Santa Anos viešpatavimo ir 1857 m. paskelbti liberalią respubliką. Vieni pirmųjų naujosios respublikos priimtų įsakymų skatino plačių šiaurinių Meksikos teritorijų kolonizavimą, kuo siekta išvengti galimo kitų žemių praradimo.

Prarastose teritorijose gyveno apie 8000 meksikiečių šeimų – apie 1000 Kalifornijoje ir apie 7000 Naujoje Meksikoje. Kai kurie grįžo į Meksiką, bet didžioji dalis pasiliko ir tapo JAV piliečiais.

Iki karo pabaigos likus mėnesiui JAV prezidentas Polkas buvo sukritikuotas Atstovų rūmų. Kritikos gavo ir generolas Teiloras už esą „nereikalingo“ karo palaikymą. Po šios kritikos, kur svarbų vaidmenį atliko Abraomas Linkolnas, sekė detalus karo priežasčių tyrimas Kongrese.^{[4] [5]} Linkolno ataka prieš prezidentą sugadino jo karjerą Ilinojuje, nes čia karas buvo populiarus ir todėl nebuvo perrinktas kitai kadencijai.

Nors vigai prieštaravo karui, 1848 m. prezidento rinkimuose kandidatu iškėlė Zacharijų Teilorą, akcentuodami jo ištikimybę ir slopindami jo veiksmų karo metu kritiką.

Čapulteko parke Meksike pastatytas paminklas šešiems paaugliams kadetams, kurie Čapulteko tvirtovės apgulties metu 1847 m. rugsėjo 18 d. nenorėdami pakliūti į amerikiečių užkariautojų belaisvę nušoko nuo rūmų sienos. Praėjus beveik šimtumečiui po karo, 1947 m. kovo 5 d., JAV prezidentas Haris Trumanas padėjo vainiką prie paminklo pagerbdamas žuvusiuosius.

Meksikos istorija
Mezoamerika
Meksikos, Jukatano užkariavimas
Naujoji Ispanija
Meksikos nepriklausomybės karas
Pirmoji Respublika
JAV-Meksikos karas
Antroji Imperija
Meksikos revoliucija
Meksikos ekonominis stebuklas
Meksika po Šaltojo karo

Polk: The Diary of a President, 1845–1849, Covering the Mexican War, the Acquisition of Oregon, and the Conquest of California and the Southwest. edited by Allan Nevins (1929)

• Personal Memoirs of Ulysses S. GrantArchyvuota kopija 2013-07-05 iš Wayback Machine projekto. from Project Gutenberg

• Bauer K. Jack. The Mexican War, 1846–1848. Macmillan, 1974.
• Crawford, Mark; Heidler, Jeanne T.; Heidler, David Stephen, eds. Encyclopedia of the Mexican-American War (1999) (ISBN 1-57607-059-X)
• De Voto, Bernard, Year of Decision 1846 (1942)
• Mayers, David; Fernández Bravo, Sergio A., «La guerra con México y los disidentes estadounidenses, 1846–1848» [The War with Mexico and US Dissenters, 1846-48]. Secuencia [Mexico] 2004 (59): 32-70. Issn: 0186-0348
• Meed, Douglas. The Mexican War, 1846–1848 (2003). A short survey.
• Rodríguez Díaz, María Del Rosario. «Mexico’s Vision of Manifest Destiny During the 1847 War» Journal of Popular Culture 2001 35(2): 41-50. Issn: 0022-3840
• Smith, Justin Harvey. The War with Mexico. 2 vol (1919). Pulitzer Prize winner.

• Bauer K. Jack. Zachary Taylor: Soldier, Planter, Statesman of the Old Southwest. Louisiana State University Press, 1985.
• Eisenhower, John. So Far From God: The U.S. War with Mexico, Random House (New York; 1989)
• Frazier, Donald S. The U.S. and Mexico at War, Macmillan (1998)
• Hamilton, Holman, Zachary Taylor: Soldier of the Republic , (1941)
• Johnson, Timothy D. Winfield Scott: The Quest for Military Glory, University Press of Kansas (1998)
• Foos, Paul. A Short, Offhand, Killing Affair: Soldiers and Social Conflict during the Mexican-American War (2002)
• Lewis, Lloyd. Captain Sam Grant (1950)
• Winders, Richard Price. Mr. Polk’s Army Texas A&M Press (College Station, 1997)

• Albert J. Beveridge; Abraham Lincoln, 1809–1858. Volume: 1. 1928.
• Brack, Gene M. Mexico Views Manifest Destiny, 1821–1846: An Essay on the Origins of the Mexican War (1975).
• Fowler, Will. Tornel and Santa Anna: The Writer and the Caudillo, Mexico, 1795–1853 (2000)
• Gleijeses, Piero. «A Brush with Mexico» Diplomatic History 2005 29(2): 223–254. Issn: 0145-2096 debates in Washington before war
• Graebner, Norman A. Empire on the Pacific: A Study in American Continental Expansion. New York: Ronald Press, 1955.
• Graebner, Norman A. «Lessons of the Mexican War.» Pacific Historical Review 47 (1978): 325-42.
• Graebner, Norman A. «The Mexican War: A Study in Causation.» Pacific Historical Review 49 (1980): 405-26.
• Krauze, Enrique. Mexico: Biography of Power, Harpers: 1997
• Pletcher David M. The Diplomacy of Annexation: Texas, Oregon, and the Mexican War. University of Missouri Press, 1973.
• Price, Glenn W. Origins of the War with Mexico: The Polk-Stockton Intrigue. University of Texas Press, 1967.
• Robinson, Cecil, The View From Chapultepec: Mexican Writers on the Mexican-American War, University of Arizona Press (Tucson, 1989)
• Ruiz, Ramon Eduardo. Triumph and Tragedy: A History of the Mexican People, Norton 1992
• Schroeder John H. Mr. Polk’s War: American Opposition and Dissent, 1846–1848. University of Wisconsin Press, 1973.
• Sellers Charles G. James K. Polk: Continentalist, 1843–1846 Princeton University Press, 1966.
• Smith, Justin Harvey. The War with Mexico. 2 vol (1919). Pulitzer Prize winner.
• Weinberg Albert K. Manifest Destiny: A Study of Nationalist Expansionism in American History Johns Hopkins University Press, 1935.
• Yáñez, Agustín. Santa Anna: Espectro de una sociedad (1996)

Vikiteka: Amerikos–Meksikos karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• The Handbook of Texas Online: Mexican War
• The Mexican War
• Mexican-American War Resources
• Lone Star Internet
• PBS site of US-Mexican war program Archyvuota kopija 2003-10-02 iš Wayback Machine projekto.
• Treaty of Guadalupe Hidalgo and related resources at the U.S. Library of Congress
• Smithsonian teaching aids for «Establishing Borders: The Expansion of the United States, 1846-48»
• Franklin Pierce’s Journal on the March from Vera Cruz Archyvuota kopija 2006-10-27 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.