Vestminsterio vienuolynas
Vestminsterio vienuolynas (arba Vestminsterio abatija, angl. Westminster Abbey) – gotikinė katedros dydžio (ir tokia buvus 1546–1556 m.) bažnyčia Vestminsteryje, Londone, į vakarus nuo Vestminsterio rūmų.[1] Tai tradicinė Anglijos karalių karūnavimo ir laidojimo vieta. Čia palaidota daug įžymių Anglijos žmonių, yra poetų kampelis.
Pagal tradiciją vienuolyno vietoje pirmąkart pastatyta šventovė 616 m., tada ši vieta vadinosi Tornio sala. Pasakojama, kad vieta tapo šventa, kai žvejys Temzės upėje pamatė Švento Petro viziją, kurioje jis pateisina Temzės žvejų abatui dovanotas lašišas. Šventas Dunstanas, padedamas karaliaus Edgaro 960–970 m. įkūrė ten benediktinų vienuolių bendruomenę. Akmeninė abatiją karalius Eduardas Išpažinėjas pastatė apie 1045–1050 m., kai išsirinko šią vietą savo kapui. Ji buvo pašventinta tik 1065 m. gruodžio 28 d., likus savaitei iki karaliaus mirties ir po to buvusių laidotuvių. Vestminsterio abatijoje buvo karūnuotas Edvardo įpėdinis Haroldas II.
Vienintelis originalios abatijos, pastatytos romaniniu stilium, kuris Anglijoje vadinosi Normanų stiliumi, kartu su greta esančiais Vestminsterio rūmais atvaizdas yra Bayeux gobelenuose. Padidėjusi parama padidino vienuolių bendruomenę nuo Dunstano dvylikos iki aštuoniasdešimt vienuolių.
Abatas ir apsišvietę vienuoliai, buvę arti Vestminsterio rūmų, karaliaus pagrindinės rezidencijos nuo XII a. pabaigos, tapo galinga jėga po Normanų užkariavimo. Abatas dažnai tarnaudavo karaliui ir jam priklausė vieta Lordų Rūmuose. Atleistas nuo dvasinio vadovavimo, kuris atiteko reformuotai Kluni abatijai X a. antroje pusėje, ir užimtas didelių žemės plotų, kurių kai kurie buvo toli nuo Vestminsterio, valdymu „benediktinai buvo labai susiję su to meto pasaulietiniu gyvenimu, ypač valdančiosios klasės gyvenimu“ teigia Barbara Harvey. Abatas liko Vestminsterio dvaro šeimininku, kai aplink užaugo 2-3 tūkst. gyventojų miestas. Kaip vartotojas ir darbdavys, vienuolynas skatino miesto ekonomiką ir santykiai su miestu buvo nuoširdūs, bet jam nebuvo suteikta savivaldos privilegija viduramžiais (Harvey 1993 p 6f). Abatija statė parduotuves ir namus vakarinėje pusėje arti šventovės.
Abatija buvo normanų karalių karūnavimo vieta, bet nė vienas iš jų čia nebuvo palaidotas iki Henriko III, labai atsidavusio Edvardo Nuodėmklausio kultui. Jis perstatė katedrą gotikiniu stiliumi kaip šventovę Edvardo garbei ir kaip karališką kapą sau pačiam. Vestminsterio abatija vėliau turėjo didelę reikšmę Edvardo kanonizavimui. Darbai truko 1245–1517 m. ir praktiškai buvo baigti architekto Henriko Jevelės (Henry Yevele) valdant Ričardui II. 1502 m. Henrikas VII pridėjo koplyčią, skirtą Šventai Mergelei Marijai.
1535 m. Vestminsterio vienuolyno metinės pajamos buvo 2400–2800 svarų pagal Vienuolynų likvidavimą atlikusius pareigūnus ir nusileido tik Glastonburio abatijai. Henrikas VIII perėmė abatijos kontrolę 1539 m. ir suteikė jai katedros vardą 1540 m. tuo pat metu įkurdamas Vestminsterio vyskupiją. Suteikdamas abatijai katedros statusą, Henrikas VIII turėjo dingstį jos pasigailėti ir ji nebuvo sugriauta ar likviduota kaip kitos to meto abatijos. Vestminsterio abatija buvo katedra tik iki 1550 m. Posakis „apiplėšti Petrą, kad sumokėtum Pauliui“ tikriausiai atsirado tais laikais, nes pinigai, skirti abatijai, dedikuotai šventam Petrui, atiteko Švento Pauliaus katedrai.
Karalienė Marija I gražino abatiją benediktinams, bet jie vėl buvo išvyti valdant Elžbietai I 1559 m. O 1579 m. ji atkūrė abatiją kaip „karališką išimtį“, t. y. bažnyčią atsakingą tiesiogiai monarchui, o ne vyskupui, ir padarė ją Švento Petro koledžine bažnyčia, o paskutinį abatą pirmuoju dekanu. Ji patyrė nuostolių XVII a. vidury, kai buvo užpulta puritonų ikonoklastų, bet buvo apsaugota dėl jos ryšių su Anglijos respublika. Oliveris Kromvelis buvo prašmatniai palaidotas abatijoje 1658 m., o 1661 m. sausio mėnesį jo palaikai buvo iškasti ir pakarti artimiausiose kartuvėse.
Nikolas Havksmūras (Nicholas Hawksmoor) 1722–1745 m. pastatė du vakarinius bokštus Gotikos atgimimo stiliumi. Seras Džordžas Gilbertas Skotas XIX a. atliko perstatymą ir rekonstrukciją.
Iki XIX a. abatija buvo trečia vieta mokytis anglų kalbos Anglijoje po Oksfordo ir Kembridžo. Čia buvo išverstas Karaliaus Džeimso Biblijos pirmasis Senojo Testamento trečdalis ir Naujojo Testamento antroji pusė. XX a. čia buvo išversta Naujoji Angliška Biblija.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Westminsterio vienuolynas (Vestminsterio vienuolynas), Westminsterio abatija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 493 psl.
