Suomijos centras

Suomių centras
Lyderis	Annika Saarikko
Įkurta	1906 m.
Būstinė	Helsinkis, Suomija
Narių skaičius	163 000[1]
Politinė ideologija	Socialinis liberalizmas, agrarizmas, liberalus konservatyvumas, decentralizacija,
Politinė pozicija	Centras
Europos narystė	Liberalų ir demokratų aljansas už Europą
Europos Parlamento grupė	Liberalų ir demokratų aljansas už Europą
Partijos spalvos	Žalia
Vietų skaičius Eduskuntoje	48 / 200
Vietų skaičius Suomijos savivaldybių tarybose	2823 / 8999
Vietų skaičius Europos parlamente	3 / 13
Svetainė
www.keskusta.fi

Suomių centras (suom. Suomen Keskusta, sutrumpintai Kesk.; šved. Centern i Finland), iki 1965 m. Agrarų partija (suom. Maalaisliitto; šved. Agrarförbundet) Suomijos politinio centro valstiečių liberalų partija. Priklauso Liberalų ir demokratų aljansui už Europą (ALDE), Europos liberaliųjų partijų susivienijimui.

Agrarų partija buvo įkurta 1906 m., kaip kaimo gyventojų interesus atstovaujanti politinė organizacija. Pirmuose rinkimuose į Suomijos parlamentą 1907 m. kovo mėn. partija surinko 5,75 % balsų. Dominuojančiomis partijomis tuomet Rusijos imperijai priklausiusioje Suomijoje buvo Suomijos socialdemokratų partija, Suomių partija ir Jaunasuomių partija, kurių rinkėjai buvo susipratę suomiai, kurie siekė stiprinti suomių kalbos vaidmenį. Didelę dalį rinkėjų balsų – virš 12 proc. surinkdavo ir Švedų liaudies partija. Iki revoliucinių 1917 metų Agrarų partijai pavyko beveik kasmet vykusiuose parlamento rinkimuose juos palaikančių rinkėjų skaičių padidinti iki 12 proc. 1917 m. lapkritį Jaunasuomių partijos atstovui Pehr Evind Svinhufvud pirmą kartą sudarius Suomijos ministrų kabinetą Agrarų partija įėjo į šią vyriausybę. Partija rėmė respublikos sukūrimo idėją ir buvo prieš galimą monarchiją.

Per pirmuosius nepriklausomos Suomijos rinkimus Agrarų partijai pavyko savo rezultatą gerokai pagerinti ir jie tapo antrąją pagal reikšmingumą politine jėga po socialdemokratų. 1922 m. pirmą kartą Agrarų partijos atstovas Kyösti Kallio tapo Suomijos ministru pirmininku. Lauri Kristian Relander 1925 m. buvo išrinktas prezidentu, o per laikotarpį iki 1937 m., kai prezidentu tapo Kyösti Kallio, Agrarų partija buvo sudariusi šešis kabinetus (keturis vadovaujant Kallio, du vadovaujant Juho Sunila).

Pokaryje Agrarų partija buvo svarbus valdančiųjų koalicijų dalyvis. Šeštajame, septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais daug kartų ministrais pirmininkais buvo Agrarų partijos nariai Urho Kekkonen, Vieno Sukselainen, Martti Miettunen, Ahti Karjalainen ir Johannes Virolainen. Urho Kekkonen 1956 m. tapo trečiuoju ir iki šiol paskutiniuoju Agrarų partijos prezidentu.

Septintajame dešimtmetyje partija ėmė plėsti savo bazę, susikūrė reikšmingas miesto liberalių rinkėjų sparnas. 1965 m. partija persivadino į Centro partiją, o 1968 m. – į Suomių centrą.^[2] 1959 m. nuo partijos atsiskyrė kritiškai Urho Kekkonen vertinusi grupė, kuri įkūrė populistinę protesto Suomijos valstiečių partiją, kuri 1970 m. parlamento rinkimuose surinko 10 proc. balsų. Tais metais Suomių centras, pirmą kartą po 1922 m. surinko mažiau nei 20 proc. balsų, o per kitus rinkimus pasiekė dar blogesnį rezultatą – 17,5 proc. balsų.

1990 m. partijos pirmininku tapo Esko Aho. Po metų Centras surinko 24,8 % balsų ir pasiekė geriausia rezultatą nuo 1930 m., o Aho tapo ministru pirmininku. Suomijos priėmimas į Europos Sąjungą 1995 m. dažnai laikomas Aho nuopelnu.

Šis su politologija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.