Skraidanti valtis

Skraidanti valtis – vandens lėktuvo (hidroplano) tipas. Pagrindinė tokio orlaivio ypatybė – fiuzeliažo apatinė dalis yra valties formos. Šiuo požymiu skraidanti valtis skiriasi nuo kitų hidroplanų – plūdinių lėktuvų, kurie yra tradiciniai lėktuvai su po sparnais ir / arba fiuzeliažu sumontuotais plūdurais. Skraidančios valtys paprastai turi vieną, rečiau – du ar daugiau valties formos fiuzeliažų, dažniausiai sparnų galuose stabilumui užtikrinti yra įrengiamos nedidelės plūdės.

Atskirą skraidančių valčių potipį sudaro lėktuvai amfibijos – skraidančios valtys, kurių fiuzeliaže yra įrengiama ir judėjimui sausuma, kartais – ir pilnai eksploatacijai nuo sausumos takų, – pritaikyta važiuoklė. Amfibijomis gali būti ir kitas hidroplanų tipas – plūdiniai lėktuvai.

Pirmosios skraidančios valtys buvo sukurtos dar prieš Pirmąjį Pasaulinį karą; dėl galimybės kilti ar leistis vandens telkiniuose itin išpopuliarėjo tarpukariu; po Antrojo Pasaulinio karo, atsiradus reaktyvinei aviacijai ir pradėjus statyti didelius oro uostus, taip pat dėl kitų hidroplanų eksploatacijai būdingų trūkumų (mažesnio greičio, sudėtingesnio valdymo, didesnės avarijų tikimybės), jų naudojimas mažėjo ir nuo XX a. pabaigos apsiriboja siauromis nišiniėmis sritimis, pvz. priešgaisrine aviacija, sunkiai pasiekiamų jūrinių teritorijų be įrengtų aerodromų aptarnavimu.

Skraidančios mašinos su valties formos korpusu ir įtraukiama važiuokle patentą 1876 m. užregistravo prancūzų inžinierius Alfonsas Peno (pranc. Alphonse Pénaud). Pirmasis, 1898 m., jūrinį orlaivį pavadinimu „Drachenflieger “ sukonstravo austrų inžinierius Vilhelmas Kresas (vok. Wilhelm Kress), tačiau du jį varę 30 AG galios vidaus degimo varikliai pasirodė per silpni paketi į orą, o pats lėktuvas paskendo bandymų metu sulūžus vienai jo plūdei. Pirmąjį kartą hidroplanu į orą pakilo Prancūzijos aviacijos pionierius Gabrielis Vuazenas (pranc. Gabriel Voisin), 1905 m. birželio 6 d. Paryžiuje, Senos upėje išbandęs ne itin sėkmingą plūdinį lėktuvą. Pirmasis sėkmingas hidroplanas – 1910 m. kovo 28 d. prancūzų inžinieriaus Anri Fabrė (pranc. Henri Fabre) išbandytas trimaranas (lėktuvas su trimis fiuzeliažais) pavadinimu „Hydravion“.

Šie pavyzdžiai įkvėpė kitus konstruktorius ir jau 1912 m. kovo mėnesį Monake įvyko pirmosios jūrinių lėktuvų varžybos, kuriose dalyvavo „Fabre", „Curtiss", „Tellier" ir „Farman" markių orlaiviai.

1912 m. rugpjūčio 1 d. penkiaviečiu „Sanchez-Besa“ hidroplanu buvo pradėti reguliarūs keleivių pervežimai iš Eks le Beno miesto. Tais pačiais metais pirmuosius jūrinius lėktuvus užsakė Prancūzijos kariuomenė.

1912 m. balandžio 12 d. prancūzų inžinierius Fransua Deno (pranc. François Denhaut) išbandė pirmą skraidančią valtį su hidrodinaminę keliamąją jėgą kuriančiu fiuzeliažu. 1910–1911 m. JAV inžinierius Glenas Kurtis (angl. Glenn Curtiss) sukūrė ir vėliau serijiniu būdu pradėjo gaminti sėkmingą lėktuvų seriją, gavusią pavadinimą „Curtiss Model D“. 1911 m. pradėtus gaminti „D“ modelio tęsinius „Model E“ ir „Model F“ jų autorius pavadino vėliau bendriniu tapusiu terminu „skraidančios valtys (angl. „flying-boats„).^[1] 1911 m. keletą „E“ tipo lėktuvų užsakė JAV karinis jūrų laivynas. Lygiagrečiai Jungtinės Karalystės įmonė „Sopwith“ sukūrė pirmąjį hidroplaną amfibiją „Spowith Bat Boat“.

Papildomą impulsą hidroplanų vystymuisi suteikė 1913 m. britų laikraščio „Daily Mail“ įsteigtas 10 tūkst. svarų sterlingų prizas pirmam aviatoriui, perskridusiam Atlantą. Tokiam skrydžiui tinkamiausiu orlaivio tipu buvo laikomas hidroplanas ir keletas įmonių bei inžinierių pradėjo rengtis šiam skrydžiui. Labiausiai pažengusi konstrukcija buvo „Curtiss“ įmonės sukurtas dvimotoris hidroplanas „America“, kurio skrydis buvo suplanuotas 1914 m. rugpjūčio 5 d. giedrą pilnaties naktį.

Hidroplanai, lyginant su kitais fiksuoto sparno lėktuvais, turi akivaizdų pranašumą – jie gali kilti nuo ar leistis į bet kokį pakankamai ilgą vandens telkinį. Ši savybė buvo itin aktuali aviacijos vystymosi pradiniame etape, nesant pakankamai parengtų aerodromų. Dėl šios priežasties XX a. pirmoje pusėje hidroplanai buvo gana populiarūs, ypač kaip sunkesni keleiviniai ir transportiniai lėktuvai.

Pirmojo Pasaulinio karo pradžia kiek sulėtino hidroplanų vystymąsi – pvz. rekordinio skrydžio taip ir neatlikusios „America“ pilotas britas Džonas Portas (angl. John Cyril Porte) grįžo į tėvynę ir užėmė pareigas Karališkajame laivyne. Britų laivynas tik 1915 m. viduryje įsiklausė į Porte argumentus ir užsakė pirmuosius hidroplanus, vienu kurių tapo transatlantinio skrydžio taip ir neatlikęs „America“ ir jo pagrindu vėliau pagaminti dar 63 panašūs lėktuvai „Curtiss H-2“ ir „Curtiss H-4“ bei Jungtinėje Karalystėje sukurtas „Felixstove F.5“. Karo viduryje keletą hidroplanų modelių sukūrė ir Prancūzijos – D. Britanijos įmonė „Franco-British Aviation Company“. Nors Austrijos-Vengrijos kariuomenė dar 1914 m. įsigijo keletą skraidančių valčių „Lohner E“, o kitais metais – ir modernesnių „Lohner L“, jos sąjungininkės Vokietijos Imperijos karinis jūrų laivynas, nors dar 1913 m. išbandęs „Sopwtih Bat Boat“ didesnį hidroplanų – plūdinių „Hansa-Brandenburg GW“ – kiekį užsakė tik 1916 m.

Skraidančių valčių bei, apskritai, hidroplanų statyba Pirmojo pasaulinio karo metais ir pirmaisiais metais po jo itin išsiplėtojo Italijoje. Kai kurie itališki hidroplanai, pvz. „Macchi M.5“ savo skrydžio parametrais ir manevringumu prilygo sausumos bazavimo analogams.

Karo pabaigoje JAV buvo sukurti pirmieji tolimų nuotolių pašto ir keleiviniai hidroplanai, pvz. „Felixstowe F.5 „ pagrindu sukurtas „Curtiss F5L“ ir jo civilinė versija avialaineris „Aeromarine 75“, aptarnavęs pašto ir keleivinius reisus iš Floridos į Bahamas ir Kubą, taip pat Brazilijos pakrančių maršrutus.

Karo metu skraidančios valtys buvo naudojamos patruliavimui, žvalgybai, ryšiams, o, karo pabaigoje, – ir kovai su povandeniniais laivais. Kadangi lėktuvnešiai atsirado tik karo pabaigoje, tokie lėktuvai startuodavo nuo laivuose sumontuotų katapultų arba būdavo tiesiog buksyruojami paskui karo laivų iki pat karo veiksmų zonos. Tokie britų ir prancūzų orlaiviai buvo dažomi specialiu laivams skirtu dryžuotu kamufliažu.

Tarpukariu skraidančių valčių vystymasis įgavo naujų perspektyvų. 1919 m. britų kompanija „Supermarine“ atidarė pirmąją reguliarią Europos skraidančių valčių liniją Vulstonas (angl. Woolston) – Havras (pranc. le Havre). 1919 m. „Curtiss NC-4“ skraidanti valtis tapo pirmuoju lėktuvu, perskridusiu Atlantą. 1923 m. britų vyriausybei nacionalizavus keletą smulkesnių aviakompanijų ir jas sujungus į valstybinę „Imperial Airways of London“, ši pradėjo reguliarų susisiekimą su nutolusiomis britų kolonijomis. Tam buvo naudojamos specialiai sukurtos skraidančios valtys, pvz. „Short S.8 Calcutta“.^[2] 1931 m. hidroplanais vežamas paštas iš Didžios Britanijos Australiją pasiekdavo per 16 dienų – per pusę greičiau nei vežamas jūra.

Ketvirtajame dešimtmetyje skraidančiomis buvo vykdomi beveik visas reguliarus keleivinis susisiekimas per Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Tokio susiekimo vystymąsi smarkiai įtakojo JAV aviakompanija „Pan American“ („Pan Am“) tiesiogiai teikdama pageidaujamų lėktuvų specifikacijas tokiems gamintojams kaip „Boeing“ ar „Sikorsky“.^[3] Tuo tarpu Europos lėktuvų gamintojai dažniausiai juos gamindavo pagal šalies vyriausybės teikiamas specifikacijas (pvz. 1930 m. JK vyriausybės užsakymas pašto lėktuvui 24 keleivius vežančiam lėktuvui 170 mazgų greičiu galinčiam nuskristi 2000 jūrmylių, atsakant į kurį buvo sukurtas „Short S23 „C“ arba „Empire“). Technologiškai tobulesnis 1929 m. sukurtas dvylikos motorų, 170 keleivių galėjęs vežti vokiškas Dornier Do.X dėl nepakankamos variklių galios tik eksperimentu,^[4] kaip ir 100 keleivių galėjęs vežti 1923 m. sukurtas itališkas devynsparnis (trigubas triplanas) Caproni Ca.60.

Varžybos dėl spartesnio pašto pristatymo sąlygojo ir tandeminių skraidančių valčių atsiradimą – pvz. britiškas „Maia and Mercury“ buvo keturmotoris plūdinis hidroplanas „Maia“, kuris nešdavo vienmotorę skraidančią valtį „Mercury“. Tokia kombinacija leisdavo „Mercury“ pradėti skrydį su didesniu kroviniu, nei būtų įmanoma startuojant nuo vandens. Vokietijos pašto garlaivių linija „Norddeutscher-Lloyd“ 1927–1936 m. iš keleivinio garlaivio katapultuojamomis skraidančiomis valtimis trumpindavo pašto pristatymo terminus; analogiški eksperimentai vyko ir kitose šalyse.^[5] Kita šiuo laikotarpiu atsiradusi inovacija – kuro pasipildymas ore – buvo skirta transatlantiniams pašto lėktuvams „Short Empire“, kurie ties Azorų salomis pasipildydavo iš skraidančių valčių „Handley Page H.P.54 Harrow“.^[6]

Sėkmingiausiu tarpukario hidroplanu laikomas 1922 m. sukurtas vokiškas „Dornier Wal“ arba „Dornier Do 16“, kurio buvo pagaminta daugiau nei 250 vnt. ir kuris buvo eksploatuojamas daugiau nei trijose dešimtyse pasaulio šalių, aptarnavo tiek vietinius, tiek ir Deutsche Luf-Hansa pradėtus transatlantinius pašto reisus į Braziliją.^[7][8]

Antrojo Pasaulinio karo metais hidroplanai pasiekė savo populiarumo viršūnę. Juos tiek karinėms, tiek paieškos ir gelbėjimo ar pervežimo misijoms naudojo beveik visos jūrinės kariavusios šalys. Daugiausiai – JAV gamybos „Consolidated PBY Catalina“ buvo pagaminta 2661 vnt. Britiškai jūrinei skraidančiai valčiai „Shorts Sunderland“, dėl savo gynybinės ugnies galios vokiečių vadintam „skraidančia dygliakiaule (vok. Stachelschwein) priskiriama pergalė 1940 m. balandžio 3 d. mūšyje prieš šešis vokiečių „Junkers Ju 88C“.^[9][10]

Didžiausia Antrojo Pasaulinio karo skraidančia valtimi laikomas prototipo fazėje likęs 1944 m. pakilęs „Blohm & Voss BV 23“. Dar didesnė, aštuonmotorė, JAV gamybos skraidanti valtis „Hughes H-4 Hercules “ buvo baigta jau po karo. Geriausia šio laikotarpio skraidančia valtimi papratai įvardijama japoniška „Kawanishi H8K“.^[11][12][13]

^[14]Pokariu, plėtojantis civilinės aviacijos infrastruktūrai ir atsiradus greitesniems reaktyviniams lėktuvams, skraidančių valčių poreikis sparčiai mažėjo. Iki šeštojo dešimtmečio vidurio didžiosios keleivinės skraidančios valtys palaipsniui buvo nustotos naudoti net ir reisams į nutolusias salas. 1952 m. rugpjūčio mėn. išbandyta pati prašmatniausia skraidanti valtis „Saunders-Roe Princess“ atliko tik bandymų skrydžius, nes tiek gamintojas, tiek užsakovas (BOAC) jau buvo nustatę, kad tokio lėktuvo eksploatacija ekonomiškai neapsimokės.

JAV karinis laivynas skraidančias valtis (pvz. „Martin P5M Marlin“) eksploatavo iki septintojo dešimtmečio pradžios. Nepaisant keleto mėginimų sukurti reaktyvinę skraidančią valtį-bombonešį (pvz. „Martin P6M Seamaster“), šio tipo lėktuvų JAV buvo atsisakyta. Vienintelė išimtis – pagal skraidančių valčių technologiją modifikuoti amfibiniai paieškos ir gelbėjimo sraigatasparniai (pvz. Sikorsky HH-3F Pelican“, „Sikorsky HH-52 Seaguard“, „Sikorsky S-61 Sea King“ ir kt.).

Sovietų Sąjungoje karinės skraidančios valtys buvo eksploatuojamos (pvz. „Beriev Be-12“) iki pat jos žlugimo; sovietinių skraidančių valčių eksploataciją perėmė Rusija, 2010 m. paskelbusi visų 9 likusių^[15] Be-12 modernizacijos į povandeninių laivų medžiotojus programą.^[16] Lygiagrečiai, siekiant pritaikyti skraidančių valčių technologijos (hidrodinaminė keliamoji galia ir ekrano efektas) teikiamas galimybes didelių krovinių greitam pervežimui, buvo sukurta keletas ekranoplanų modelių – nedideliame aukštyje iki 500 km/h greičiu galinčių judėti skraidančios valties atmainų. SSRS taip pat buvo sukurta keletas sraigtasparnių – skraidančių valčių, pvz. Mil Mi-8 jūrinė versija – amfibija „Mil Mi-14". Rusijoje 1998 m. buvo sukurta ir gaminama civilinė reaktyvinė priešgaisrinė skraidanti valtis – Beriev Be 200.

XXI a. pradžioje skraidančias valtis eksploatavo Kinijos KOP (pvz. „Harbin SH-5“), Japonijos gynybos pajėgos („Shin Meiwa US-1“, „ShinMaywa US-2“), Rusijos KOP („Be-12“, „Be-200“).

XX a. pabaigoje buvo tik keletas skraidančių valčių gamintojų, gaminančių nišinius produktus. Pagrindiniai jų – kanadiečių „De Havilland Canada“ ir Rusijos „Beriev“ gamino ugniagesių lėktuvus amfibijas – pvz. „Beriev Be-200“ ar „Canadair CL-415“. Japonijos įmonė „ShinMaywa“ XXI a pradžioje sukūrė iš šalies gynybos pajėgoms pardavė apie dešimtį paieškos ir gelbėjimo lėktuvų „ShinMaywa US-2“^[17] bei deklaravo tikslą sukurti civilinę priešgaisrinę orlaivio versiją.^[18] Vokietijos įmonė „Dornier Seawings“ 2016 m. paskelbė planus gaminti kompozitinę skraidančią valtį „CD2 SeaStar“. 2017 m. gruodį Kinijos valstybinė įmonė „Aviation Industry Corporation of China (AVIC)“ pristatė lėktuvą amfibiją „AVIC AG600“.^[19]

Kiti gamintojai dažniausiai siūlo nedidelius eksperimentinės klasės pramoginius lėktuvus, tokius kaip „Volmer Sportsman“, „Quikkit Glass Goose“, „Airmax Sea Max“, „Aeroprakt A-24“, „Seawind 300C“, ar didžiausią šioje klasėje „Beriev Be-103".

Tarpukariu Lietuvoje jokie hidroplanai nebuvo eksploatuojami. Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad tuometinis Karo aviacijos viršininkas gen. J. Kraucevičius domėjosi tokių orlaivių galimybėmis, ketinio siųsti savo sūnėno vadovaujamą lakūnų delegaciją į Rygą susipažinti su jų eksploatavimo ypatybėmis, tačiau po to, kai 1925 m. rugpjūtį, sportininkų delegacijos vizito metu leitenantas S. Darius Latvijos karo aviatorių siūlymu atliko keletą skrydžių jų hidroplanais ir parašė teigiamą raportą apie tokių orlaivių eksploatavimo galimybes, J. Kraucevičius, nemėgęs S. Dariaus, jį nubaudė^[20] ir nutraukė bet kokį susidomėjimą hidroplanais.

Pokariu Lietuvoje buvo sukurta keletas skraidančių valčių – sklandytuvų, pvz. Broniaus Oškinio konstrukcijos BrO-16 „Pempė“ ir BrO-17V „Antelė“.

Kadangi hidroplanas juda dvejose skirtingose erdvėse – ore ir vandenyje ir, atitinkamai, priklauso tiek lėktuvų, tiek laivų klasėms. Dėl šios priežasties teisinis reguliavimas reiklauja, kad norintis Lietuvoje pilotuoti hidroplaną asmuo turėtų dvi licencijas – atitinkamos klasės lėktuvo piloto ir vidaus vandenų laivavedžio.

2022 m. pabaigoje Lietuvos civilinių orlavių reigstre buvo registruoti du hidroplanai – vienmotorės skraidančios valtys amfibijos „Super Petrel 100“ (reg. Nr. LY-SEA) ir „Lake LA4-200“ (Nr. LY-YYL).^[21]

• (EN) Amtmann, Hans. The Vanishing Paperclips. Monogram, 1988.
• (EN) Andrews, C.F. and E.B. Morgan. Supermarine Aircraft Since 1914. London: Putnam, 1981. ISBN 0-370-10018-2
• (EN) „Assembly of amphibious plane AG600 underway in China“. CCTV. 8 October 2015.
• (EN) Barnes, C. H.; James, D. N. (1989). Shorts Aircraft since 1900. Putnam: Putnam. ISBN 0-85177-819-4.
• (EN) Buttler, Tony (2004). British secret projects: fighters and bombers, 1935–1950. Leicester: Midland. ISBN 9781857801798.
• (EN) Cacutt, Len. "The World’s Greatest Aircraft, „ Exeter Books, New York, NY, 1988. ISBN 0-7917-0011-9.
• (EN) Davies, R.E.G. Pan Am: An Airline and its Aircraft. New York: Orion Books, 1987. ISBN 0-517-56639-7.
• (EN) Dietrich, Noah; Thomas, Bob (1972). Howard, The Amazing Mr. Hughes. Greenwich: Fawcett Publications, Inc.
• (EN) The Dornier Do. X First Authentic Data and Particulars“, Flight, via Flightglobal.com, vol. XXII No.8, no. 1104, pp. 233–237, 21 February 1930
• (EN) Eden, Paul, ed. The Encyclopedia of Aircraft of WW II. Leicester, UK: Silverdale Books/Bookmart Ltd, 2004. ISBN 1-84509-013-6.
• (EN) Francis, Leithen (13 May 2010). „Japan’s ShinMaywa floats fire-fighting US-2 amphibian“. Flight International.
• (EN) Francillon, René J. (1979). Japanese aircraft of the Pacific War. London: Putnam. ISBN 0-370-30251-6. OCLC 6124909. (new edition 1987 by Putnam Aeronautical Books, ISBN 0-85177-801-1.)
• (EN) Francillon, René J. McDonnell Douglas Aircraft since 1920: Volume II. Annapolis, Maryland: Naval Institute Press, 1990. ISBN 1-55750-550-0.
• (EN) „First Transatlantic air line“, Popular Science, February 1933
• (EN) Gandt, Robert L. "CHINA CLIPPER – The Age of the Great Flying Boats. " Naval Institute Press, Annapolis, Maryland. 1991. ISBN 0-87021-209-5.
• (EN) Graue, James W. & Duggan, John, „Deutsche Lufthansa South Atlantic Airmail Service 1934–1939“, Zeppelin Study Group, Ickenham, UK. 2000. ISBN 0-9514114-5-4.
• (EN) Green, William (1962). Warplanes of the Second World War: Volume Five, Flying Boats. Macdonald. ISBN 0-356-01449-5. OCLC 655865554.
• (EN) Green, William (2010). Aircraft of the Third Reich (1st ed.). London: Aerospace Publishing Limited. ISBN 978-1-900732-06-2.
• (EN) Hull, Norman. Flying Boats of the Solent: A Portrait of a Golden Age of Air Travel (Aviation Heritage). Great Addington, Kettering, Northants, UK: Silver Link Publishing, 2002. ISBN 1-85794-161-6.
• (EN) Kaplan, Philip. "Big Wings: The Largest Aeroplanes Ever Built. „ Pen and Sword, 2005. ISBN 1-84415-178-6.
• (EN) King, H. F. (14 December 1950). „Water-based Fighters: An Outline History and a Survey of Modern Possibilities“. Flight. 58 (2186): 551–555.
• (EN) Legg, David. Consolidated PBY Catalina: The Peacetime Record. Annapolis, Maryland: US Naval Institute Press, 2002. ISBN 1-55750-245-5.
• (LT) LR civilinių orlaivių registras. Lietuvoje registruotų civilinių orlaivių sąrašas Archyvuota kopija 2022-11-11 iš Wayback Machine projekto., Transporto kompetencijų agentūra
• (EN) London, Peter. British Flying Boats. Stroud, UK: Sutton Publishing, 2003. ISBN 0-7509-2695-3.
• (EN) London, Peter. Saunders and Saro Aircraft since 1917. London, UK: Conway Maritime Press Ltd, 1988. ISBN 0-8517-7814-3.
• (EN) Nevin, David. The Pathfinders (The Epic of Flight series). Alexandria, Virginia: Time Life Books, 1980. ISBN 978-1-84447-032-7.
• (EN) Nicolaou, Stephane (1998) [1996], Flying Boats & Seaplanes: A history from 1905, translated by Robin Sawers, Devon: Bay Books View Ltd, p. 9, ISBN 1901432203
• (EN) Norris, Geoffrey. The Short Empire Boats (Aircraft in Profile Number 84). Leatherhead, Surrey, UK: Profile Publications Ltd., 1966.
• (EN) Norris, Geoffrey. The Short Sunderland (Aircraft in Profile number 189). London: Profile Publications, 1967.
• (LT) Poškus P., Steponas Darius, Plieno sparnai.
• (EN) Piet, Stan; Raithel, Al (2001). Martin P6M SeaMaster. Bel Air, Maryland: Martineer Press. ISBN 0-9700662-0-1.
• (EN) THE POSTAL HISTORY OF ICAO Aviation history : The Catapult Mail, ICAO.
• (EN) Raymer, Edward C. (1996). Descent into darkness : Pearl Harbor, 1941: a Navy diver’s memoir. Novato, CA: Presidio. ISBN 0-89141-589-0. OCLC 34244509.
• (EN) Richards, M. C. (1972). Kawanishi 4-motor Flying-boats (H6K 'Mavis“ and H8K 'Emily'). Profile Publications.
• (RU) Российский флот модернизирует легендарные амфибии Бе-12 // Известия
• (EN) „ShinMaywa delivers first production type of „US-2“ STOL Search and Rescue Amphibians to Japan’s Ministry of Defense“. ShinMaywa. 2009.
• (NL) Van der Klaauw, B. (1977). Water- en transportvliegtuigen wereldoorlog II. Alkmaar: De Alk. ISBN 90-6013-677-2. OCLC 63363268.
• (EN) Werner, H. A. Iron Coffins: A U-boat Commander’s War, 1939–45. London: Cassells, 1999. ISBN 0-304-35330-2.
• (EN) Yenne, Bill. Seaplanes & Flying Boats: A Timeless Collection from Aviation’s Golden Age. New York: BCL Press, 2003. ISBN 1-932302-03-4.