Sebastiano del Piombo

Sebastianas del Piombas (arba Pjombas, it. Sebastiano del Piombo, tikr. Sebastiano Luciani, apie 1485–1547 gegužės 21 d.) – italų renesanso dailininkas iš Venecijos. Ankstyvojoje kūryboje dailininkas sekė Venecijos aukštojo renesanso stilistika, vėliau jo darbai tapo manieristiniais. Savo kūryboje Sebastianas apjungė Venecijos dailės mokyklos spalvinę techniką su romietiška piešimo tradicija.

Biografija

Sebastianas Lučianis gimė apie 1485 m. Venecijoje. Savo jaunystės karjerą Sebastianas pradėjo grodamas liutnia Venecijos aukštuomenei, po to susidomėjo daile ir tapo Giovanni Bellini mokiniu, tačiau jo darbuose labai jautėsi kito Bellini mokinio, Džordžonės, įtaka. Įmanoma, kad Sebastianas buvo ir Džordžonės mokiniu, ankstyvuosius jų darbus sunku atskirti. Pvz., „Saliamono teismas“ Ridolfi buvo priskiriamas Džordžonei, nors dabar labiau linkstama tikėti, kad tai Sebastiano darbas. Jis taip pat baigė Džordžonės paveikslą „Trys filosofai“. Svarbiausiu venecijietiško periodo darbu įvardijamas altorinė tapyba Šv. Jono Chrizostomo bažnyčioje. Iš ankstyvųjų darbų paminėtina „Salomėja“.

1511 m. Sebastianas Sienos bankininko Agostino Chigi kvietimu persikėlė į Romą. Romoje Sebastianas bankininkui atliko darbus Farnezinos viloje padėdamas architektui Baldassare Peruzzi. Kartu viloje dirbo Rafaelis. Romos įtaka iškart pasijautė Sebastiano kūryboje, pvz., paveiksle „Adonio mirtis“ (1512, Uficių galerija) mikelandželiškos figūros įsuptos ticianiškų spalvų venecijietiškame peizaže. Giorgio Vasari teigimu, Sebastianas susidraugavo su Mikelandželu, kuris pasiūlė Sebastianui atlikti darbų pagal jo kompozicinius sumanymus ir piešinius. Esą Mikelandželas tuo norėjo pakenkti savo varžovo Rafaelio šlovei, kuris vargiai galėjo konkuruoti su Venecijos dailės mokyklos atstovu spalvos valdyme. Sebastianas atliko 4 tokius darbus, iš kurių garsiausias − paveikslas „Lozoriaus prikėlimas“ (1517-19, Nacionalinė Londono galerija). Kiti darbai, kuriuos greičiausiai irgi projektavo Mikelandželas – freskos „Kristaus nuplakimas ir apreiškimas“ San Pietro in Montorio bažnyčioje, bei „Pieta“ (dabar Viterbo valstybiniame muziejuje). Šiuose darbuose Sebastianas derino tai, ką išmoko Venecijoje, su romietiškos tradicijos piešimo technika. Spalvos tapo nebeharmoningos su piešiniu, scenose yra teatrališkumo, dailininko darbai įgijo manierizmo bruožų.

Po Rafaelio mirties 1520 m. Sebastianas nebeturėjo rimtų konkurentų Romoje dėl prestižinių užsakymu, jo užsakovais buvo popiežiai Adrianas VI, Klemensas VII, Paulius III. Dailininkas nutapė ir daug Romos aristokratų portretų, taip pat – Kristupo Kolumbo (šis nutapytas praėjus 13 metų po Kolumbo mirties ir atvaizdo tikrumas diskutuotinas). 1531 m. dailininkas išsikovojo popiežiaus antspaudų saugotojo pareigas ir nuo to gavo pravardę (it. piombo − švinas, antspaudai buvo švininiai ir kiekvienas toks saugotojas buvo praminamas del Piombo). Gyvenimo pabaigoje Sebastianas beveik nebeužsiėmė daile, o jo santykiai su Mikelandželu pašlijo pradėjus jam kištis į Mikelandželo freskos „Paskutinis teismas“ Siksto koplyčioje darbus. Sebastianas del Piombas mirė 1547 gegužės 21 d. Romoje. Palaidotas Santa Maria del Popolo bažnyčioje Romoje, palikimą nurodė išdalinti varguoliams.

Darbų galerija

„Šv. Šeima su Šv. Jekaterina ir Šv. Sebastijonu“ (1507, Luvras, Paryžius)
„Salomėja“ (1510, Nacionalinė Londono galerija)
„Šv. Jonas Chrizostomas“ (1510-11, San Giovanni Crisostomo bažnyčia, Venecija)
„Dorotėjos portretas“ (1512-13, Paveikslų galerija Berlyne)
„Merginos portretas“ (1515, Szépművészeti muziejus, Budapeštas)
„Nuėmimas nuo kryžiaus“ (1516, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
„Lozoriaus prikėlimas“ (1517-19, Nacionalinė Londono galerija)
„Kristupas Kolumbas“ (apie 1520, Metropoliteno meno muziejus, Niujorkas)
„Vitorijos Kolonos portretas“ (1520-25, Nacionalinė Katalonijos meno galerija, Barselona)
„Kristus, nešantis kryžių“ (1535-40, Szépművészeti muziejus, Budapeštas)