Kairo konferencija

Kairo konferencija (kodiniu pavadinimu SEXTANT) vyko 1943 metų lapkričio 22-26 dienomis Egipto sostinėje Kaire. Susitikime dalyvavo JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas, Jungtinės Karalystės premjeras Vinstonas Čerčilis ir Kinijos respublikos generalisimas Čiang Kai-ši.

Sovietų Sąjungos lyderis Josifas Stalinas atsisakė dalyvauti konferencijoje dėl Čiang Kai-ši dalyvavimo, kas būtų per anksti komplikavę Rusijos ir Japonijos santykius. Stalinas susitiko su Čerčiliu ir Ruzveltu po dviejų dienų vykusioje Teherano konferencijoje.

Konferencijoje buvo priimta bendra deklaracija (lapkričio 26 d.), kurioje išreikšta sąjungininkų pozicija dėl pokarinės tvarkos Tolimuosiuose Rytuose ir Ramiojo vandenyno regione po sąjungininkų pergalės prieš Japoniją. Dokumente buvo numatyta grąžinti teritorijas, kurias Japonija okupavo po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Jame garantuota Korėjos laisvė ir nepriklausomybė, taip pat numatyta, kad Mandžiūrija, Taivanas (tuometinė Formoza) ir Peskadorų salos bus grąžintos Kinijai.

Taivano nepriklausomybės šalininkai deklaracijos reikšmę neigia ir vadina ją tiesiog "pranešimu spaudai". Kinijos Liaudies Respublikoje Kairo deklaracija laikoma teisiškai galiojančiu istoriniu dokumentu, nes jis buvo įtrauktas į Potsdamo deklaraciją.

Konferencijos pradžioje pagrindinė tema buvo Kinijos kova su Japonija. Nepasaint Čerčilio nuomonės, kuris šį karo teatrą laikė antraeiliu, F. Ruzveltas pažadėjo Kinijos generalisimui didelę išsilaipinimo operaciją Bengalijos įlankoje. Britų premjeras bijojo, kad taip bus susilpnintos išsilaipinimo operacijos Viduržemio jūroje ir Normandijoje, tačiau tik Teherano konferencijoje jam pavyko dėl to sutarti su JAV prezidentu.

Lapkričio 24 d. amerikiečių ir britų štabų vadai susitiko aptarti tolimesnius veiksmus šiaurės vakarų Europoje bei Viduržemio jūroje; Kinijos atstovas susitikime nedalyvavo. Čerčilis patvirtino išsilaipinimo Normandijoje reikšmę bei Jungtinės Karalystės pasiryžimą dalyvauti šioje operacijoje, taip pat išdėstė savo strategiją Viduržemio jūros regione, kuri numatė išsilaipinimą Rodo saloje, taip pat greitą Romos užėmimą; taip pat didesnę paramą turėjo gauti Jugoslavijos partizanai. Tą pačią dieną britų užsienio reikalų ministras Anthony Eden pranešė, kad Turkija nesirengia įstoti į karą prieš Vokietiją, o tai gerokai trukdė Čerčilio planams.

1943 metų lapkričio 27 dieną buvo pasirašyta Kairo deklaracija. Tų pačių metų gruodžio 1 dieną deklaracija buvo paskelbta per radiją^[1]. Deklaracijoje skelbiama, kad Sąjungininkai ir toliau pasiruošę dislokuoti savo karines galias iki kol Japonija besąlygiškai pasiduos. Trys pagrindinės deklaracijos išlygos yra, kad „iš Japonijos turi būti atimtos visos Ramiojo vandenyno salos, kurias Japonija užėmė ir okupavo nuo Pirmojo pasaulinio karo pradžios, 1914 metais”, „visos teritorijos, tokios kaip Mandžiūrija, Taivano sala, ir Penghu, pagrobtos japonų iš Kinijos turi būti sugrąžintos Kinijos respublikai” ir „laikui bėgant Korėja turi būti laisva ir nepriklausoma”. Konferencijos dalyvės taip pat atsisakė kelti savo teritorines pretenzijas Japonijai.

Konferencijos dalyvės laikėsi šių susitarimų, tik Riūkiū salos Japonijai buvo grąžintos tik 1971 m.