Ibn al Arabijus
al Arabijus | |
---|---|
Imaginacinis Ibn al-Arabijaus portretas | |
Visas vardas | Abū ʿAbd Allāh Muḥammad ibn ʿAlī ibn Muḥammad ibnʿArabī al-Ḥātimī aṭ-Ṭāʾī |
Gimė | 1165 m. liepos 26 d. Mursija, Al Andalusija |
Mirė | 1240 m. lapkričio 16 d. (75 metai) Damaskas, Ajubidų sultonatas |
Religija | islamas |
Kiti titulai | šeichas |
Veikla | poetas, filosofas, mokslininkas |
Sritis | sufizmas, metafizika |
Vikiteka | Ibn al Arabijus |
Ibn al Arabijus (pilnas vardas arab. أبو عبد الله محمد بن علي بن محمد بن عربي الحاتمي الطائي = Abū ʿAbd Allāh Muḥammad ibn ʿAlī ibn Muḥammad ibnʿArabī al-Ḥātimī aṭ-Ṭāʾī; g. 1165 m. liepos 26 d. – m. 1240 m. lapkričio 16 d.) – sufijų šeichas, poetas, filosofas, islamo mokslininkas.
Gimė Andalūzijoje, Mursijoje, save kildino iš arabų beduinų poeto Hatimo al Tajaus giminės. Jaunystėje tarnavo Mursijos valdovo Ibn Mardanišo armijoje. Vėliau prisijungė prie Almohadų, studijavo Sevilijoje pas įvairius valdininkus. Fese sutiko savo dvasinį mokytoją Mohamedą ibn Kasimą al Tamimį. Vėliau atliko hadžą ir pragyveno Mekoje 3 metus, kur pradėjo rašyti savo pagrindinį veikalą „Mekos apreiškimai“ (arab. الفتوحات المكية = Al-Futūḥāt al-Makkiyya). Keliavo po Siriją, Palestiną, Iraką, Mažąją Aziją. Kelionių metu rašė, susitiko su žymiais sufijais ir islamo žinovais.
Be daugybės kitų ezoterinių titulų, Ibn al Arabijus skelbėsi esąs iš Muhamado Tikrove (haqiqah muhammadiyyah) vadinamo archetipų pasaulio kylančios Muhamado šventumo institucijos (walayah) antspaudu (khatam). Sėkėjų vadinamas religijos gaivintoju (muhyi al-din), didžiausiuoju tarp mokytojų (shaykh al-akbar), priešininkų tuo tarpu laikytas religijos naikintoju (mumit al-din). Al Arabijų pasmerkė dabar vahabitų aukštinamas teisininkas Ibn Taimija, o Ibn Chaldunas Aleksandrijoje paskelbė fatvą („įsaką“) raginantį sudeginti visus šio filosofo veikalus.
Svarbiausiame savo veikale, „Mekos apreiškimuose“ (pirmas juodraštis baigtas 1231 m., o antrasis – 1238 m.) jis nagrinėja ontologijos, kosmologijos, eschatologijos, profetologijos, Korano egzegezės, dieviškosios vaizduotės, hurufizmo, teisės, šarijos, etikos klausimus. Veikalas neturi aiškios loginės struktūros, nuolat apeliuoja į sapnus, regėjimus, apreiškimus.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Algis Uždavinys. Sufizmas islamo civilizacijoje. Kaunas: Atviros visuomenės studijų asociacija, 2007.