Hindi kalba (हिन्दी भाषा = hindī bhāṣa) – indoeuropiečių kalbų šeimos, indoarijų kalbų atšakos kalba; Indijos valstybinė kalba ir viena iš dviejų pagrindinių lingua franca (su anglų kalba). Hindi – tai viena iš dviejų sunormintų hindustano kalbos tarmių (kita – Pakistane vartojama urdu kalba). Tikslaus žmonių, kalbančių hindi skaičiaus nustatyti praktiškai neįmanoma, nes didelė dalis žmonių vartoja ne bendrinę hindi kalbą, o kurią nors iš hindustano kalbos tarmių. 2001 m. surašymo duomenimis, įvairiomis hindi tarmėmis Indijoje kaip gimtąja kalba kalbėjo 258 mln. žmonių. Taip pat ši kalba plačiai vartojama ir kitomis kalbomis kalbančių Indijos gyventojų (ypač šiaurinėje šalies dalyje) bei gausios indų diasporos pasaulyje. Iš viso hindi ir urdu kalbomis bei tarmėms pasaulyje kalba apie pusė milijardo žmonių.
Hindi kalbos ištakos yra prakritai – šnekamieji, supaprastinti sanskrito variantai, vartoti buitinėje kalboje. Prakritų (vėliau vadintų apabhranšomis) įtaka Indijoje vis augo, jais pradėta kurti literatūra. Hindi kalba pradėjo formuotis iš šouraseni (vakarų hindi) ir ardhamagadhi (rytų hindi) apabhranšų.
XIII–XIV a. į Indiją įsiveržė musulmonai, kalbėję arabų, persų, tiurkų kalbomis. Užkariautojai ėmė vartoti Delio apylinkėse paplitusį šouraseni dialektą, įmaišydami į jį daug savų kalbų žodžių. Taip susidarė khariboli tarmė, kuri šiaurės Indijoje greitai paplito kaip lingua franca. Pirmieji literatūriniai kūriniai khariboli kalba buvo rašomi persų poetų ir buvo užrašomi arabiškais rašmenimis, o nuo XIX a. vid. hinduistai pradėjo užrašinėti kalbą devanagari rašmenimis. Britų valdymo laikais į kalbą pateko daug angliškų žodžių. Taip pat yra nuo senesnių laikų patekusių portugališkų, prancūziškų, olandiškų skolinių.
Rašto paminklai yra iš VII–X amžiaus. Naujosiomis hindi tarmėmis (daugiausia bradžo ir avadhi) XV–XVIII a. sukurta daug religinės ir grožinės literatūros kūrinių. Dabartinė rašomoji kalba susiformavo apie XIX a. vidurį khari boli (hindustani) tarmės, išstūmusios bradžą, pagrindu.[1]
Hindi kalba užrašoma devanagari raštu (tuo iš esmės skiriasi nuo arabų raštu užrašomos urdu). Tiesa, šios kalbos užrašymas nežymiai skiriasi nuo sanskrito: paskutinis žodžio priebalsis nesudaro matros su a raide, todėl nėra naudojama virama, pvz., राम bus tariama ne Rāma, o Rām. Žodžio gale a kartais tariama po ligatūrų, pvz., सत्य – satya. Nėra sanskritui būdingų skiemeninių balsių ॠ, ऌ, ॡ, o balsis ऋ pasitaiko tik iš sanskrito kilusiuose žodžiuose. Tačiau yra keletas papildomų ženklų, skirtų žymėti iš arabų, tiurkų kalbų atėjusiems garsams – क़ (qa), ख़ (ḫa), ग़ (ġa), ज़ (za), झ़ (ža), फ़ (fa), ड़ (ṛa), ढ़ (ṛha). Kita užrašymo ypatybė – dalis a matrų žodyje yra praleidžiama – t. y. garsas a netariamas žodžio viduryje esančiame skiemenyje, jei aplink jį esančiuose skiemenyse a taip pat nėra praleista, pvz., कटहल pagal sanskrito devanagari taisykles būtų tariama kaṭahala, bet hindi bus tariama kaṭhal (pirmame skiemenyje a visad išlieka, paskutiniame visad nukrenta, priešpaskutiniame išlieka, nes yra prieš skiemenį, praradusį a, o antrame skiemenyje išnyksta, nes abu aplinkiniai skiemenys turi neišnykusią a). Tarp dviejų trumpųjų a atsidūrus garsui h, tos a bus tariamos kaip e, pvz., बहन tariama ne bahan, o behen. Taip pat kiek skirtingai nuo savo sanskritiškosios tarimo versijos hindi kalboje tariami dvibalsiai ए, ऐ, औ (pvz., कैसा tariama labiau keisa, o ne kaisa, और – or, ne aur). Nosiniai garsai žodžio viduryje gali būti praleisti panaudojant anusvarą, pvz., žodis hindi gali būti užrašomas हिन्दी arba हिंदी. Praktiškai visada anusvara žymimi garsai ङ, ञ, ण, pvz., žodis palaṅg bus visad užrašomas पलंग, o ne पलङ्ग.
Greta devanagari rašto gan plačiai (ypač virtualiojoje erdvėje) paplitusi lotyniška perraša (neoficialus jos variantas be diakritinių ženklų).
Hindi yra analitinė. Turi 16 balsinių, 4 dvibalsines, 36 priebalsines fonemas, 2 giminės, 2 skaičius, 3 linksnius, daug polinksnių. Vartojamos neutralioji, objekto ir subjekto konstrukcijos. Hindi leksikoje daug žodžių iš sanskrito. Vartojamas devanagari raštas.
Hindi daiktavardžiai kaitomi skaičiais, turi giminę.
Vyriškos giminės žodžiai, besibaigiantys -ā, daugiskaitoje gauna galūnę -e; pvz., लरड़का → लरड़के (laṛkā → laṛke). Yra išimtinių žodžių, kurie daugiskaitoje nekinta (pvz., राजा → राजा (rājā → rājā).
Visas kitas galūnes turintys vyriškos giminės žodžiai daugiskaitoje nekinta; pvz., मकान → मकान (makān → makān), आदमी → आदमी (ādmī → ādmī).
Moteriškos giminės žodžiai, besibaigiantys -i, -ī arba -iyā, daugiskaitoje gauna galūnę -iyã; pvz., लरड़की → लरड़कियं (laṛkī → laṛkiyã).
Kiti moteriškos giminės žodžiai daugiskaitoje gauna galūnę -ẽ; pvz., बात → बातें (bāt → bātẽ), माता → माताएं (mātā → mātāẽ).
Daiktavardžiai taip pat turi polinksnių, kuriais sudaromi daiktavardžio linksniai.
Hindi būdvardžiai būna derinamieji ir nederinamieji. Derinamieji būdvardžiai vyriškos giminės vienaskaitos vardininke turi galūnę -ā arba -ā˜. Vyriškos giminės daugiskaitoje jie gauna galūnę -e, o moteriškos giminės tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje -ī:
Veiksmažodžiai kaitomi laikais, jų sudarymas pagrįstas dalyvinėmis formomis, pvz., sakinys „aš einu“ hindi išreiškiamas mẽ jātā hũ (मैं जाता हूँ), kas pažodžiui verčiama kaip „aš einantis esu“. Todėl veiksmažodis turi būti derinamas su asmeniu: mẽ jātī hũ (मैं जाती हूँ, „aš einanti esu“), ve jāte hãi (वे जाते हैं, „jie einantys yra“). Tokiu principu sudaromi esamasis ir būtasis paprastieji laikai: įvardis-veiksmažodis-veiksmažodis honā.
Veiksmažodis kaitomas pašalinus bendraties galūnę -nā ir vietoje jos vartojant -tā (vyr. g., vns.), -tī (mot. g., vns. ir dgs.), -te (vyr. g., dgs.); pvz., bolnā („kalbėti“) – boltā – boltī – bolte.
तुम होंगे/होंगी (tum hõge/hõgī; Tu būsi, jūs būsite) आप hõge/hõgi (āp hõge/hõgī; Jūs būsite)
III asmuo
यह होगा/होगी (jah hogā/hogī; jis/ji (šitas/šita) bus) वह होगा/होगी (vah hogā/hogī; jis/ji (anas/ana) bus)
ये होंगे/होंगी (je hõge/hõgī; jie/jos (šitie/šitos) bus) वे होंगे/होंगी (ve hõge/hõgī; jie/jos (anie/anos) bus)
Sudarant būsimąjį laiką naudojamos ne honā formos, o pridedamos specifinės veiksmažodžio galūnės: मैं बोलूँगा (mẽ bolũgā – „aš kalbėsiu“, vyr. g.), वे बोलेंगी (ve bolẽgī – „jos kalbės“).
Būtasis paprastasis laikas sudaromas prie veiksmažodžio šaknies pridėjus galūnes -a, -e, -ī, -ĩ.
Priešingai nei būtajame dažniniame laike, kur veiksmažodžio giminė derinama tik su veikėju, šiame laike veiksmažodis gali būti derinamas ir su veikėju, ir su sakinio objektu. Tai priklauso nuo veiksmažodžio tranzityvumo (tokie veiksmažodžiai kelia klausimą ką?): tranzityvūs veiksmažodžiai veiksnį perkelia į objektą, todėl su juo derinama giminė, o prie sakinio veikėjo pridedamas polinksnis ne. Sakiniuose su netranzityviais veiksmažodžiais giminė nustatoma pagal veiksnį.
मैं घर मे आया (mẽ ghar me āya) – „aš (vyr. g.) namo atėjau“ (netranz.);
मैंने किताबों पढीं (mẽne kitābõ parhĩ) – „aš (giminė nebesvarbu) knygas (mot. g.) skaičiau“ (tranz.).
Tęstiniai (continuum) laikai nurodo veiksmą, vykstantį kalbamuoju momentu. Jų sudarymo principas panašus į paprastųjų laikų, tačiau veiksmažodžiai neturi galūnės, o giminę ir laiką nurodo žodelis rahnā. Forma: įvardis-veiksmažodis be galūnės-rahnā forma-honā forma.
Pvz.,
मैं (इस समय) बोल रहा हूँ (mẽ [is samay] bol rahā hũ – „aš [šiuo metu] kalbu“, vyr. g.);
तू (इस समय) बोल रही है (tu [is samay] bol rahī hai – „tu [šiuo metu] kalbi“, mot. g.);
मैं (उस समय) बोल रही थी (mẽ [us samay] bol rahī thī – „aš [tuo metu] kalbėjau“, mot. g.);
हम (उस समय) बोल रहे थे (ham [us samay] bol rahe the – „mes [tuo metu] kalbėjome“, vyr. g.);
Hindi kalboje dėl kultūrinių aplinkybių susidarė didelė liepiamosios nuotakos (imperativus) išraiškos būdų įvairovė. Išskiriami 4 paliepimo būdai:
Veiksmažodžio šaknis be galūnės naudojama grubiam, įsakmiam nurodymui, vartojamas tik su artimais bendraamžiais, tarnais: बोल (bol) – „kalbėk, kalbi“, जा (jā) – „eik, eini“;
Veiksmažodžio bendraties forma naudojama familiariam nurodymui, tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje: बोलना (bolnā) – „kalbėki/kalbėkit“ (dgs.), जाना (jānā) – „eiki/eikit“ (dgs.);
Veiksmažodis su galūne -iye arba -ie naudojamas pagarbiam kreipimuisi, prašymui; tiek vienaskaitoje, tiek daugiskaitoje: बोलिये (boliye) – „kalbėkite“, जाइए (jāie) – „eikite“;
Veiksmažodis su būsimojo laiko galūne iyegā/iegā naudojamas itin pagarbiam, maloniam pageidavimui išreikšti: बोलियेगा (boliyegā) – „malonėkite kalbėti“, जाइएगा (jāiegā) – „malonėkite eiti“.
Neigiamam paliepimui naudojami du žodeliai:
na – pagarbus neigimas, pvz., आप न बोलिये (āp na boliye) – „jūs nekalbėkite“;
mat – kategoriškas draudimas, paprastai vartojimas tik su kamieninio tipo liepiamąja nuosaka; pvz., तु मत जा (tu mat jā) – „tu neik“.
Prieveiksmis hindi kalboje nėra kaitomas ar derinamas. Išskiriami laiko, vietos, kokybės, būdo, priežasties prieveiksmiai. Dalis žodžių gali būti vartojami ir kaip prieveiksmiai, ir kaip būdvardžiai; pvz., अच्छा दोस्त (acchā dost) – „geras draugas“, वह अच्छा लिखता है (vah acchā likhnā hai) – „jis gerai rašo“.
Hindi kalboje skaitvardžiai skirstomi į kiekinius ir kelintinius. Ši kalba pasižymi itin sudėtingu skaitvardžių sudarymo principu. Kiekiniai skaitvardžiai, priešingai nei daugelyje kitų indoeuropiečių kalbų, nuo 0 iki pat 100 turi unikalius pavadinimus (t. y., nėra principo „dešimtis+vienetas“. Yra didelė įvairovė didelių skaičių, kaitoma pagal neįprastą sistemą, dažnai vartojama skaičiavimo sistema tuzinais.
Pagrindiniai kiekiniai skaitvardžiai:
0 – शून्य (śūnya), 1 – एक (ek), 2 – दो (do), 3 – तीन (tīn), 4 – चार (cār), 5 – पाँच (pãc), 6 – छः (chaḥ), 7 – सात (sāt), 8 – आठ (āṭh), 9 – नौ (nau), 10 – दस (das), 100 – सौ (sau), 1000 – हज़ार (hazār).
Kelintiniai skaitvardžiai kaitomi ir derinami kaip būdvardžiai. Jie sudaromi iš kiekinio skaitvardžio šaknies, tačiau jos pakinta.
pirmas – पहला (pahlā), antras – दूसरा (dūsrā), trečias – तीसरा (tīsrā), ketvirtas – चौथा (chauthā).