Gintaras

Kitos reikšmės – Gintaras (reikšmės).

Gintaras – fosiliniai sakai. Tai organinės kilmės mineralas, susidaręs sustingus spygliuočių augalų sakams.^[1] Dėl savo spalvos ir natūralaus grožio vertintas ir naudotas papuošalams nuo neolito.^[2] Baltijos gintaras sudaro virš 80 % viso pasaulyje randamo gintaro.^[3] Gintaras yra paplitęs visame pasaulyje, dažniausiai kreidos periodo ir ankstesnėse uolienose. Pasaulyje žinoma daugiau negu 200 gintaro rūšių ir kasmet jų vis atrandama naujų. Ekonominę reikšmę turi tik keletas jų rūšių.^[4]

Miškuose augo sakingos pušys. Klimatui atšilus, jų sakai ėmė tekėti ant žemės, maišėsi su ja, kietėjo. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo į jūrą. Ilgainiui, vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams, sakai virto dabartiniu gintaru.

Gintaro amžius labai įvairus, susiformavęs:

• karbono periode prieš 360–285 mln. metų. Randamas JAV,
• permo periode (285–245 mln. metų). Randamas Rusijoje,
• triaso periode (245–215 mln. metų). Randamas Austrijoje,
• kreidos periode (145–65 mln. metų). Randamas JAV, Kanadoje, Rusijos Sibire, Brazilijoje, Meksikoje,
• neogeno periode. Pats jauniausias – Baltijos gintaras.

Gintaro dydis nuo 1–2 mm iki 1 m ilgio luitų, sveriančių iki 1 kg.

Gintaras gali būti įvairių formų: lašo, varveklio ar kvadratėlio formos gintaras atsirado sakams išsiliejus į paviršių. Daug sakų slinko medžio kamienu ant žemės, kietėjo ir tapo gumulais, kiti kaupėsi po žieve ar tiesiog medžio kamiene.

Sakams šliaužiant, įvairių spalvų srovės susimaišydavo, susipindavo, todėl gintaras įgijo labai margą spalvinę tekstūrą. Gintaro spalva kinta nuo baltos iki tamsiai rudos, raudonos, tamsiai raudonos, nuo šviesiai geltonos, gelsvos iki šviečiančios geltonos atspalvio ir oranžinės. Dėl į sakus patekusių priemaišų jis nusidažė mėlyna, žalia, juoda, ruda spalvomis. Gintaras gali būti skaidrus arba matinis, nepermatomas.

Sakams tekant medžio kamienu, prie jų prilipdavo augalų, vabzdžių bei kitų gyvūnų liekanų, taip susidarė inkliuzai.

Lietuvoje perklostytas gintaras XVIII–XIX a. buvo kasamas durpynuose Priekulės apylinkėse (prie Pempių ir Lukščių) ir į šiaurę nuo Palangos (prie Monciškių ir Kunigiškių). Gintaro rasta kai kuriuose Žemaičių aukštumos ledyninės kilmės ežerų (pvz., Lūksto ežero) pakrančių nuogulose^[5]

1860–1899 m. mechanizuotai gintarą kasė Prūsijos bendrovė Stantien und Becker Kuršių mariose ties Juodkrante (įvairių šaltinių duomenimis, per metus jo buvo išgaunama nuo 18 iki 85 t)^[6]. 1928–1929 m. gavybą bandė atnaujinti Lietuvos bendrovė Gintaras. 1992–1994 m. atlikti Kuršių marių gintaringumo tyrimai patvirtino šios naudingosios iškasenos gavybos galimybę. Kuršių marių priekrantinėje dalyje yra parengtiniai išžvalgytas Juodkrantės gintaro telkinys ir nustatyti trys perspektyvūs gintaro išplitimo plotai.

Parengtiniai išžvalgyti gintaro ištekliai sudaro 112 tonų, prognoziniai – 220 tonų^[7]. Juodkrantės telkinyje vidutinė gintaro (stambesnio negu 5 mm) koncentracija sudaro 80 g/m3, o išskirtuose perspektyviuose plotuose – nuo 25 iki 130 g/m3. Prieš pradedant gintaro gavybą, reikėtų atlikti detalią telkinio žvalgybą ir įvertinti eksploatacijos poveikį Kuršių marių ekosistemai.

• Baltijos gintaras
• Borneo gintaras
• Dominikos gintaras
• Juodkrantės lobis

• Juodkrantės gintaro kasykla

Vikiteka: Gintaras – vaizdinė ir garsinė medžiaga