Frederik Willem de Klerk

Frederikas Vilemas de Klerkas afr. Frederik Willem de Klerk
Gimė	1936 m. kovo 18 d. Johanesburgas, Pietų Afrikos Sąjunga
Mirė	2021 m. lapkričio 11 d. (85 metai) Keiptaunas, Pietų Afrikos Respublika
Veikla	politikas, buvęs prezidentas
Partija	Nacionalinė partija
Žymūs apdovanojimai
1993 m. Nobelio taikos premija
Vikiteka	Frederik Willem de Klerk
Parašas

Frederikas Vilemas de Klerkas (afr. Frederik Willem de Klerk; 1936 m. kovo 18 d. – 2021 m. lapkričio 11 d.) – Pietų Afrikos Respublikos politikas, buvęs prezidentas, Nobelio taikos premijos laureatas.

Gimė įtakingo afrikanų politiko Jano de Klerko šeimoje. Po mokyklos baigimo Krugersdorpe, 1958 m. baigė teisę Potchefstroomo universitete. 1961–1972 m. dirbo advokatu Vereniginge ir tuo pat metu aktyviai dalyvavo Nacionalinės partijos veikloje. 1972 m. buvo išrinktas į parlamentą. Dėl savo sugebėjimų buvo paskirtas vadovauti ne vienai ministerijai nuo 1979 iki 1989 metų. 1986 m. tapo Asamblėjos rūmų pirmininku.^[1]

Kai prezidentas Pieteris Vilemas Botha 1989 m. sausį susirgo, kitą mėnesį jam atsistatydinus, de Klerkas tapo partijos pirmininku. Tų pačių metų rugsėjo 14 dieną trejų rūmų parlamentas jį išrinko prezidentu. Po išrinkimo de Klerkas paskelbė ir pradėjo sparčiai vykdyti reformas: pradėti derybas su visomis šalies rasinėmis grupėmis dėl naujos konstitucijos, panaikinti rasinę segrecaciją ir diskriminaciją, leisti veikti opozicinėms partijoms, išlaisvinti politinius kalinius. 1990 m. vasario 2 d. buvo legalizuotas Afrikos nacionalinis kongresas, Azanijos panafrikanistų kongesas, Pietų Afrikos komunistų partija, o vasario 11 d. buvo paleistas Nelsonas Mandela.^[2]

1991 m. de Klerkas kartu su vyriausybe atšaukė rasinius diskriminuojančius gyvenamosios vietos, švietimo, socialinių patogumų ir sveikatos apsaugos įstatymus. Kitais metais vykusiame referendume 69 procentai gyventojų išreiškė norą panaikinti apartheidą. Tais pačiais metais de Klerkas vedė derybas su N. Mandela ir kitais juodaodžių gyventojų atstovais dėl naujos konstitucijos, suteiksiančios jiems balsavimo teisę ir privesiančios prie visuotinių rinkimų, kuriuose dalyvautų visų rasių Pietų Afrikos gyventojai. Po rinkimų į naują Nacionalinę Asamblėją 1994 m. balandį, kuriuos laimėjo Afikos nacionalinis kongresas, jis prisijungė prie nacionalinės vienybės vyriausybės ir tapo šalies antruoju viceprezidentu, 1996 m. iš šio posto atsistatydino, 1997 m. atsistatydino iš Nacionalinės partijos pirmininko pareigų ir pasitraukė iš politikos.^[3]