Edvard Kocbek

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Edvard Kocbek, slovėnų rašytojas, poetas, eseistas, vertėjas ir politikas, * 1904 metų rugsėjo 27 d. miestelyje Sveti Jurij prie Savicos upės (dabar Videm ob Ščavnici), † 1981 metais lapkričio 3 d. Ljubljanoje.

Baigęs gimnaziją Maribore Kocbek studijavo teologiją, nors po dvejų metų studijas metė ir toliau studijavo romanistiką Ljubljanoje. Čia buvo vienas vadovaujančiųjų katalikų jaunimo judėjimo Križarji atstovų, nuo 1928 metų kurį laiką žurnalo Križ redaktoriumi. Po studijų Berlyne ir Paryžiuje dirbo prancūzų kalbos profesoriumi Bjelovare, Varazdine ir galiausiai grįžo į Ljubljaną, kur aktyviai prisijungė prie kultūrinio ir politinio slovėnų gyvenimo. Tapo vienu iš ideologinių katalikų kairiųjų vadų ir jų žurnalo Darbai (1938-1943) redaktoriumi. 1941 metais kaip krikščionių-socialistų atstovas dalyvavo įkuriant Pasipriešinimo frontą, veliau tapo jo aukščiausių organų narys.

Antrojo pasaulinio karo metu Edvard Kocbek buvo ir organizacijos AVNOJ bei Slovėnų tautos delegacijos Kocevlje narys. Po karo buvo jungtinio seimo ministras ir Slovėnijos Liaudies Respublikos Liaudies Sąjungos ministras pirmininkas. Po knygos Strah in pogum išleidimo kilo politiniai debatai, palietę kai kuriuos Liaudies Pasipriešinimo Kovų uždraustus klausimus: požiūris į mirtį ir politinių priešų pašalinimą, išdavystės ir įdavimo tarp partizanų klausimas, LPK narių-katalikų problematika. Dėl šios knygos Edvardas Kocbekas buvo prieš laiką išleistas į pensiją ir iki gyvenimo galo nuolat stebimas.

Stipriai visuomenės nuomonę pakeitė ir didelį šoką sukėlė rašytojų Boris Pahor ir Alojz Rebula 1975 metais Trieste išleista knyga Edvard Kocbek - Pričevalec našega časa, kur Kocbekas savo interviu kalba apie pokario problemas.

Edvardo Kocbeko kūrybinis kelias prasidėjo tarpukariu, vėliau jis savarankiškai dirbo tiek Pasipriešinimo Fronto, tiek LPK metais, galiausiai moderniosios raštijos laikotarpiu, kuriuo buvo išleista didžioji dauguma jo prozos darbų. Jau nuo ankstyvos jaunystės Kocbekas kūrė išskirtinai tikėjimo temomis. Kartais jis reiškė kritišką požiūrį į bažnyčią, katalikų kultūrines ir politines organizacijas – kaip atsvarą joms norėjo pateikti patį tikėjimą. Visgi katalikų tikėjimas turėjo būti siejamas su tuometiniais visuomenės judėjimais, ypač komunistiniais, ir remtis kai kuriomis esminėmis marksistinėmis idėjomis apie miesčioniškosios visuomenės pavertimą socialistine. Taigi Edvardas Kocbekas buvo vienas pagrindinių krikščioniškojo socializmo atstovų prieš Antrąjį pasaulinį karą. Filosofinį tokios krypties pagrindą Kocbekas pirmiausia surado jaunųjų katalikų judėjime, o po 1930 metų prancūzų personalizme, kuris savyje jungė krikščionybę, socialistinį humanizmą ir ekzistencializmą. Šis dvasinis pagrindas liko esmine Kocbeko kūrybos dalimi ir vėliau, daugiausia jis reiškėsi politikoje, eseistikoje ir pasakojamojoje prozoje, kiek mažiau poezijoje, kur įkvėpimo buvo semiamasi ir iš kitų šaltinių, todėl būtent poezija liko visapusiškesne Kocbeko asmenybės išraiška.

Pokario metais Kocbek pasijuto esąs apimtas keistos būsenos. Komunistams ir LPK pasitelkus atskirų mūšių ir regionų užgrobimų metodiką poeto iliuzija apie visų tautų etinį ir politinį pokytį sudužo. Kocbek buvo atskirtas nuo politinio gyvenimo ir daugelį metų nedrįso publikuoti savo darbų. Jo pokario poezijoje kalbama apie skilimą tarp idealaus sumanymo ir socialinės realybės, kuri buvo įkurta priespaudoje ir baimėje.

Svarba (vystymasis ir įtaka): Poeziją Edvardas Kocbekas pradėjo rašyti veikiamas vėlyvojo ekspresionizmo – tarp krikščionių poetų ši rašymo maniera apėmė nemažas simbolizmo sudedamąsias dalis; ja parodydavo metafizinius išgyvenimus. Kocbekui darė įtaką ir naujausi Europos poetai: Paul Claudel, Rainer Maria Rilke ir Georg Trakl. Pirmieji du – vėlyvieji simbolistai, trečiasis kūrė pereidamas nuo naujosios romantikos prie moderniosios poezijos. Šiuos požiūrius Kocbekas sujungė į naują produktyvią ir laikotarpiui tinkamą sintezę. Poetinių sumanymų esmė jam tebebuvo metafizinis pasaulio išgyvenimas, todėl jis išsilaisvino iš ekspresionistinio eiliavimo būdo ir artėjo prie supaprastintos realybės išraiškos – nors dažnai išlaikydavo maloniai skambančią rimuotų eilučių raišką, bet mieliau griebdavosi laisvojo rimo desperacijos. Tokiu būdu Edvardas Kocbekas tapo vienu moderniausių prieškario poetų.

• Prve pesmi (1924),
• Zemlja (1934),
• Premišljevanje o Španiji (1937),
• Groza (1963),
• Poročilo (1969),
• Nevesta v črnem (1974),
• Zbrane pesmi, (1977).

Svarba (vystymasis ir įtaka): Kitaip nei daugelis to laikotarpio rašytojų prozaikas ir pasakotojas Kocbekas liko socialinio realizmo ribose, bet kaip buvęs ekspresionistas tebeieškojo pasakojimo išraiškos, kuri būtų tikusi dvasiniams ir literatūriniams išgyvenimams iliustruoti. Jis stipriai linko į ekzistencialistinę prancūzų autorių Malrauxo, Vercorseo ir Sartreo prozą. Taip jam nebuvo sunku, nes ir pats artėjo prie religinio ekzistencializmo. Pasakojimuose jį domino pirmiausia etiniai ir metafiziniai klausimai: išsimokslinusio asmens likimas susidūrus su didžiaisiais istoriniais įvykiais, fašizmu ir LPK, taip pat socialinės temos – mažojo, dirbančiojo ar kaimo žmogaus gyvenimas. LPK tematika Kocbeko novelėse pirmiausia buvo reiškiama per atskiro herojaus išpažintį sunkiomis istorinėmis sąlygomis. Kocbeko literatūriniai herojai dažnai nukryžiuoti tarp savo pareigų ir žinojimo.

• Tovarišija (1949),
• Strah in pogum (1951),
• Slovensko poslanstvo (1964),
• Listina (1967),
• Krogi navznoter (1977).

• Plamenica (192?),
• Mati in sin (192?),
• Noč pod Hmeljnikom (1943).

• Poetry International Web Archyvuota kopija 2004-11-24 iš Wayback Machine projekto.

Vikiteka: Edvard Kocbek – vaizdinė ir garsinė medžiaga