Berlyno siena

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Berlyno siena
Berlyno siena iš Vakarų Berlyno pusės 1986 m.
Vieta	Rytų Berlynas, Rytų Vokietija
Statusas	Nugriauta (1989 m. lapkričio 9 d. (1989-11-09))
Statybų pradžia	1961 m. rugpjūčio 13 d. (1961-08-13)

Berlyno siena (vok. Berliner Mauer) – saugoma įtvirtinta užtvara, skyrusi Berlyną 1961–1989 m. Siena apsupo Vakarų Berlyną, atskirdama jį nuo Rytų Vokietijos teritorijos. Sienos statybą Vokietijos Demokratinė Respublika pradėjo 1961 m. rugpjūčio 13 d.^[1] Siena atkirto Vakarų Berlyną nuo jį supančios Rytų Vokietijos, taip pat ir nuo Rytų Berlyno.

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos 1945 m. pagal Jaltos konferencijos nutarimus Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas, kurias valdė sovietų, amerikiečių, britų ir prancūzų administracija. Buvusi Trečiojo Reicho sostinė Berlynas, nors ir iš visų pusių supamas sovietų okupacinės zonos, taip pat buvo padalintas į keturis sektorius.

Visą šaltąjį karą vienu iš ryškiausių tarp supervalstybių įtampos židinių liko Vokietijos bei jos sostinės Berlyno padalijimas. Matydamos, kad su sovietais nepavyks susitarti, Vakarų valstybės sujungė savo okupacinius sektorius į vieną ir įvedė bendrą valiutą. Taip buvo padėti pagrindai demokratinei Vakarų Vokietijos valstybei sukurti. Šis sprendimas sukėlė SSRS pyktį. J. Stalinas įsakė kariuomenei pradėti Vakarų valstybių kontroliuojamos Berlyno dalies blokadą. Taip tikėtasi priversti anglų, prancūzų ir amerikiečių kariškius pasitraukti. Be apsaugos likęs miestas būtų patekęs į sovietų valdžią. JAV vadovaujamos Vakarų šalys nusprendė nepasiduoti sovietams. Izoliuotai miesto daliai aprūpinti pasitelkti lėktuvai, kurie vadinamais "oro tiltais", į miestą dieną ir naktį gabeno reikalingus krovinius. Amerikiečiai pagrasino prireikus prieš sovietus panaudoti ir jėgą. Miestas atsilaikė. Patyręs nesėkmę, J. Stalinas 1949 m. įsakė nutraukti Berlyno blokadą.

Ilgainiui vis labiau ėmė skirtis demokratinės VFR ir komunistinės VDR valstybių lygis. Vis daugiau žmonių kėlėsi iš Rytų Vokietijos į turtingesnę ir laisvesnę Vakarų Vokietijos dalį. Manoma, kad per 10 metų apie 2,5 mln. emigravo iš VDR. 1953 m. birželio mėn. dėl ekonominių nepriteklių kilo masiniai protestai Rytų Berlyne. Netrukus sukilimas apėmė visą Rytų Vokietiją. Jis buvo nuslopintas tik įvedus nepaprastąjį padėtį, padedant sovietų kariuomenei. Žuvo keli šimtai protestuotojų. Įvykiai Rytų Berlyne privertė SSRS švelninti okupacinį režimą.

Didžiulis pabėgėlių iš VDR į VFR srautas kėlė SSRS ir jos statytinių VDR komunistų susierzinimą. 1952 m. Sovietų Sąjunga uždarė Rytų Vokietijos sieną. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad "geležinėje uždangoje" žiojėjo skylė - Vakarų Berlynas, kuris tapo Rytų Vokietijos pabėgėlių prieglobsčiu. 1961 m. kasdien Rytų Berlyną palikdavo daugiau kaip 1000 žmonių.

Sovietai pareikalavo, kad Vakarų valstybės pasitrauktų iš Berlyno, o miestą paskelbti tariamai laisvu demilitarizuotu miestu. Vakarų valstybėms kategoriškai atmetus sovietų reikalavimus, SSRS ir VDR 1961 m. rugpjūčio 13 d. užtvėrė visus kelius tarp Rytų ir Vakarų Berlyno ir pradėjo statyti Berlyno sieną. Nuolat tobulinama ir tvirtinama tarp kapitalistinio ir socialistinio Berlyno buvusi siena turėjo 2 mūrines užtvaras. Jas skyrė 145 m ilgio vadinamoji "mirties juosta" su šunimis, sargybos bokštais, prožektoriais, spygliuota viela ir ginkluota sargyba. Jai įsakyta šaudyti į mėginančius per sieną pabėgti į Vakarus. Per visą sienos egzistavimo laikotarpį daugiau kaip 5000 vokiečių pavyko įveikti pasienio su VFR ar Vakarų Berlyno kliūtis ir atsidurti Vakaruose. Apie 200 žmonių žuvo.

"Tautų rudens" įvykiai sulaukė atgarsio ir ilgiausiai reformas atidėliojančioje Eriko Honekerio vadovaujamoje VDR. Rytų Vokietijos valdžia buvo priversta atverti Rytus ir Vakarus skiriančią Berlyno sieną. 1989 m. lapkričio 9 d. džiūgaujant euforijos apimtai žmonių miniai, siena buvo pradėta ardyti ir nugriauta. VFR ir VDR valdžioms neliko nieko kita, kaip pradėti derybas dėl šalies suvienijimo. VFR kanclerio H. Kolio diplomatams pavyko įtikinti SSRS ir kaimynes, kad susivienijusi Vokietija jau niekada nekels grėsmės taikai. 1990 m. konferencijoje VFR, VDR, JAV, SSRS, D. Britanija ir Prancūzija pritarė Vokietijos suvienijimui. 1990 m. spalio 3 d. abi Vokietijos susijungė. Komunistinė SSRS satelitinių valstybių sistema Rytų Europoje žlugo.

Fiziškai miestą skyrusi Berlyno siena tapo ryškiausiu šaltojo karo, Rytų ir Vakarų priešiškumo, Europos padalijimo, svarbiausių žmogaus teisių nepaisymo bei pažeidimo simboliu. Berlyno sienos pastatymas laikomas ideologiniu SSRS pralaimėjimu. Negebėjimas perimti miesto kontrolės ir įveikti Vakarų demonstravo tuomečio SSRS lyderio Nikitos Chruščiovo silpnumą. Pasaulio akyse absurdiškai atrodė SSRS tvirtinimas apie socialistinės santvarkos pranašumus prieš kapitalistinę. Visi išvydo, jos socializmo privalumais besimėgaujantieji tikrovėje atsidūrė aptvertame savotiškame kalėjime. Tuometinio JAV prezidento Džono Ficdžeraldo Kenedžio laikysena per Berlyno krizę rodė, kad dėl miesto JAV ir toliau nepaisys jokio sovietų bauginimo ir spaudimo. Ši Vakarų valstybių politika nenuvylė ir daugiau tarptautinių krizių dėl miesto per šaltąjį karą nekilo.

Vikiteka: Berlyno siena – vaizdinė ir garsinė medžiaga