Antroji Lenkijos Respublika
Rzeczpospolita Polska Lenkijos Respublika | |||||
Buvusi respublika | |||||
| |||||
| |||||
Himnas Lenkijos himnas | |||||
Lenkija 1930 m. | |||||
Sostinė | Varšuva | ||||
Kalbos | lenkų | ||||
Valdymo forma | Unitarinė parlamentinė respublika(oficialiai, 1918-1935) Unitarinė prezidentinė respublika (1935-1939) Autoritarinė respublika (1926-1939) | ||||
Lenkijos Prezidentas | |||||
1918–1922 (pirmas) | Jozefas Pilsudskis | ||||
1926–1939 (paskutinis) | Ignacy Mościcki | ||||
Era | Naujausi laikai | ||||
- Pirmojo pasaulinio karo pabaiga | 1918 m. lapkričio 11 d. | ||||
- Vokietijos invazija | 1939 m. rugsėjo 1 d. | ||||
Plotas | |||||
- 1921 | 387 000 km² | ||||
Gyventojai | |||||
- 1921 | 27 177 000 | ||||
- 1931 | 32 107 000 | ||||
- 1938 | 34 849 000 | ||||
Valiuta | Zlotas (zł) | ||||
Antroji Lenkijos Respublika (lenk. II Rzeczpospolita) – Lenkijos valstybė XX a. tarpukariu. Gyvavo nuo I pasaulinio karo pabaigos iki 1939 metų. Sostinė – Varšuva.
Valstybės sienos galutinai susiformavo 1922 metais, joje buvo ir okupuotas Vilniaus kraštas, iš pradžių Respublikoje vadintas Vilniaus žeme (pats Vilniaus kraštas oficialiai vadinosi Vidurio Lietuva), o nuo 1925–1926 m. sandūros – Vilniaus vaivadija.
Respublikos plotas 1931 m. buvo 388 634 km² (6-oji pagal dydį Europoje). Beveik trečdalį gyventojų sudarė tautinės mažumos (daugiausia ukrainiečiai bei žydai, taip pat baltarusiai, vokiečiai, čekai ir lietuviai).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmojo pasaulinio karo metu sąjungininkai susitarė dėl Lenkijos atkūrimo, kas buvo paskelbta ir JAV prezidento V. Vilsono Keturiolikos punktų programoje. Netrukus po Vokietijos kapituliacijos Lenkija atgavo nepriklausomybę (vadinamoji Antroji Respublika). Kare su Tarybų Rusija 1919 m. Lenkija apgynė savo nepriklausomybę ir nustatė sienas su Rusija. Nepaisant susitarimų su Lietuva, Lenkija faktiškai aneksavo ir Vilniaus kraštą.
Politinė sistema
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lenkija nuo 1919 m. iki 1926 m. buvo parlamentinė demokratija, prezidentas turėjo ribotas galias. Rinkimų teisę turėjo 25 m. sulaukę Lenkijos piliečiai. 1918 m. lapkričio 28 d. dekretu maršalas Juzefas Pilsudskis suteikė moterims teisę balsuoti.
Po 1926 m. karinio perversmo Lenkija tapo autoritarine valstybe, o faktinis vadovas J. Pilsudkis įgijo neribotas galias. 1928 m. Lenkijoje vyko paskutiniai demokratiniai rinkimai, kuriuos vis dėlto laimėjo propilsudskinės jėgos. Šalies vadovui mirus 1935 m., šalis išliko nedemokratinė, pablogėjo Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų (lietuvių ir ypač žydų) padėtis.
Prezidentai ir Ministrai pirmininkai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lenkijos maršalas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Józef Piłsudski (1918 m. lapkričio 22 d. – 1922 m. gruodžio 9 d.)
Prezidentai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Gabriel Narutowicz (1922 m. gruodžio 9 d. – 1922 m. gruodžio 16 d.)
- Stanisław Wojciechowski (1922 m. gruodžio 20 d. – 1926 m. gegužės 14 d.)
- Ignacy Mościcki (1926 m. birželio 1 d. – 1939 m. rugsėjo 30 d.)
- Bolesław Wieniawa-Długoszowski (1939 m. spalio 1 d.)
Ministrai pirmininkai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Jędrzej Moraczewski (1918 m. lapkričio 18 d. – 1919 m. sausio 16 d.)
- Ignacy Paderewski (1919 m. sausio 18 d. – 1919 m. lapkričio 27 d.)
- Leopold Skulski (1919 m. gruodžio 13 d. – 1920 m. birželio 9 d.)
- Władysław Grabski (1920 m. birželio 27 d. – 1920 m. liepos 24 d.)
- Wincenty Witos (1920 m. liepos 24 d. – 1921 m. rugsėjo 13 d.)
- Antoni Ponikowski (1921 m. rugsėjo 19 d. – 1922 m. kovo 5 d.)
- Antoni Ponikowski (1922 m. kovo 10 d. – 1922 m. birželio 6 d.)
- Artur Śliwiński (1922 m. birželio 28 d. – 1922 m. liepos 7 d.)
- Wojciech Korfanty (1922 m. liepos 14 d. – 1922 m. liepos 31 d.)
- Julian Nowak (1922 m. liepos 31 d. – 1922 m. gruodžio 14 d.)
- Władysław Sikorski (1922 m. gruodžio 16 d. – 1923 m. gegužės 26 d.)
- Wincenty Witos (1923 m. gegužės 28 d. – 1923 gruodžio 14 d.)
- Władysław Grabski (1923 gruodžio 19 d. – 1925 m. lapkričio 14 d.)
- Aleksander Skrzyński (1925 m. lapkričio 14 d. – 1926 m. gegužės 5 d.)
- Wincenty Witos (1926 m. gegužės 10 d. – 1926 m. gegužės 14 d.)
- Kazimierz Bartel (1926 m. gegužės 15 d. – 1926 m. birželio 4 d.)
- Kazimierz Bartel (1926 m. birželio 8 d. – 1926 m. rugsėjo 24 d.)
- Kazimierz Bartel (1926 m. rugsėjo 27 d. – 1926 m. rugsėjo 30 d.)
- Józef Piłsudski (1926 m. spalio 2 d. – 1928 m. birželio 27)
- Kazimierz Bartel (1928 m. birželio 27 – 1929 m. balandžio 13 d.)
- Kazimierz Świtalski (1929 m. balandžio 14 d. – 1929 m. gruodžio 7 d.)
- Kazimierz Bartel (1929 m. gruodžio 29 d. – 1930 m. kovo 15 d.)
- Walery Sławek (1930 m. kovo 29 d. – 1930 m. rugpjūčio 23 d.)
- Józef Piłsudski (1930 m. rugpjūčio 25 d. – 1930 m. gruodžio 4 d.)
- Walery Sławek (1930 m. gruodžio 4 d. – 1931 m. gegužės 26 d.)
- Aleksander Prystor (1931 gegužės 27 d. – 1933 m. gegužės 9 d.)
- Janusz Jędrzejewicz (1933 m. gegužės 10 d. – 1934 m. gegužės 13 d.)
- Leon Kozłowski (1934 m. gegužės 15 d. – 1935 m. kovo 28 d.)
- Walery Sławek (1935 m. kovo 28 d. – 1935 m. spalio 12 d.)
- Marian Zyndram-Kościałkowski (1935 m. spalio 13 d. – 1936 m. gegužės 15 d.)
- Felicjan Sławoj Składkowski (1936 m. gegužės 15 d. – 1939 m. rugsėjo 30 d.)
Kariuomenė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarpukario Lenkijos kariuomenė buvo santykinai didelė, ją sudarė apie 950 tūkst. kareivių: 37 pėstininkų divizijos, 11 kavalerijos brigadų, 2 šarvuotos brigados bei artilerija. Dar 700 tūkst. piliečių buvo įtraukti į kariuomenės rezervą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lenkiją gynė beveik milijonas karių, turėta 1280 tankų ir 745 lėktuvų [1].
Karių paruošimas buvo nuodugniai apgalvotas ir vykdomas, juos rengė kompetentingi kareiviai, turintys ekspertines žinias ir pasižymintys kilniais idealais. Vyresni ir jaunesni karininkai nuolat naujino savo žinias tiek tuometines technines naujoves pristatančiose paskaitose, tiek praktiniuose užsiėmimuose. Lenkijos kariuomenės įranga buvo senesnė ir mažiau išvystyta nei nacių Vokietijos turima įranga, jos atnaujinimą sulėtino pasitikėjimas Vakarų Europos šalių karine pagalba ir biudžetiniai sunkumai[2].
Administracinis suskirstymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vaivadija | Plotas, tūkst. km² (1930 m.) | Gyventojai, tūkst. (1931 m.) |
Balstogės vaivadija | 26,0 | 1263 |
Kelcų vaivadija | 22,2 | 2671 |
Krokuvos vaivadija | 17,6 | 2300 |
Liublino vaivadija | 26,6 | 2116 |
Lodzės vaivadija | 20,4 | 2650 |
Lvovo vaivadija | 28,4 | 3126 |
Naugarduko vaivadija | 23,0 | 1057 |
Pamario vaivadija | 25,7 | 1884 |
Palenkės vaivadija | 36,7 | 1132 |
Poznanės vaivadija | 28,1 | 2340 |
Silezijos vaivadija | 5,1 | 1533 |
Stanislavovo vaivadija | 16,9 | 1480 |
Ternopolio vaivadija | 16,5 | 1600 |
Varšuvos miestas | 0,14 | 1179 |
Varšuvos vaivadija | 31,7 | 2461 |
Vilniaus vaivadija | 29,0 | 1276 |
Volynės vaivadija | 35,7 | 2087 |
Aukštasis mokslas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirmaisiais akademiniais metais po Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo (1918-1919) jos teritorijoje veikė 7 universitetai. Jų skaičius augo - buvo steigiamos tiek valstybinės, tiek privačios aukštosios mokyklos, ir jau 1932-1933 metais jų buvo 24, o 1937-1938 - 32. Juose studijavo apie 49,3 tūkst. studentų, 28% sudarė moterys - tai antroji pagal dydį studijuojančių moterų dalis tuometinėje Europoje[3]. Lenkijos studentai koncentruodavosi Varšuvoje (42%), Lvove (19%), Krokuvoje (15,6%) ir Vilniuje (7,2%). Populiariausia studijų sritis - teisė. Ją pasirinkdavo daugiau nei 20% studentų[4].
Demografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Surašymo data | Gyventojų skaičius | Miestų gyventojai, proc. | Gyventojų tankis (žmonių / 1 km²) |
---|---|---|---|
1921 m. rugsėjo 30 d. | 27 177 000 | 24,6% | 69,9 |
1931 m. gruodžio 9 d. | 32 107 000 | 27,4% | 82,6 |
1938 m. gruodžio 31 d. | 34 849 000 | 30% | 89,7 |
Tautinės mažumos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarpukario laikotarpiu Lenkija buvo daugiataute, lenkai sudarė nuo 64 iki 69,2% gyventojų (šiuo metu lenkai sudaro apie 97% šalies gyventojų). Rytų pasienių kaimuose lenkai sudarė mažumą (daugumą sudarė baltarusiai ir ukrainiečiai), tuo tarpu daugumą sudarydavo miestuose (didesniuose - lenkai, mažesniuose - žydai ir lenkai). Lenkų buvo daugiau Vilniaus krašte ir tuometinėje Lvovo vaivadijoje. Vakaruose, kai kuriuose vietovėse, daugumą sudarė vokiečiai. Kai kuriose vietovėse daugiausia buvo žydų. Tautinių mažumų atstovai ne kartą tapo masinės nacionalistinės propagandos objektu[5].
Tautinė sudėtis, remiantis 1921 m. gyventojų surašymu[6]:
- Lenkai – 69,2%
- Ukrainiečiai –14,0%
- Žydai – 7,8%
- Baltarusiai – 3,9%
- Vokiečiai – 3,8%
- Kita arba nenurodyta – 1,3%
Tautinė sudėtis, remiantis 1931 m. gyventojų surašymu[7]:
- Lenkai – 68,9%
- Ukrainiečiai – 13,9%
- Žydai – 8,6%
- Baltarusiai – 3,1%
- Vokiečiai – 2,3%
- Kita arba nenurodyta – 3,2%
Religijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tarpukario Lenkijoje buvo daugelio religijų tauta. 1921 m., 16 057 229 piliečių (apie 62.5%) buvo katalikai, 3 031 057 (apie 11.8%) - unitai ir armėnų katalikai, 2 815 817 (apie 10,95%) - stačiatikiai, 2 771 949 (apie 10,8%.) - žydai, o 940 232 (apie 3,7%.) buvo protestantai (daugiausia liuteronai).[6]
1931 m. Lenkijoje buvo antroji pagal dydį žydų populiacija pasaulyje, sudaranti vieną penktadalį visos pasaulio diasporos (apie 3 136 000 gyventojų).[8].
Didžiausi miestai 1939 m.
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1939 m. Lenkijoje buvo 2 miestai virš 500 tūkst. gyventojų (Varšuva ir Lodzė), 9 miestai, kuriuose gyveno 100–500 tūkst., 12 miestų, kuriuose gyveno 50–100 tūkst., 46 miestai, kuriuose gyveno 20–50 tūkst. i 83 miestai, kuriuose gyveno 10–20 tūkst. gyventojų[9].
Miestas | Gyventojų skaičius | Vaivadija | |
---|---|---|---|
1 | Varšuva | 1 289 000 | Varšuvos vaivadija |
2 | Lodzė | 672 000 | Lodzės vaivadija |
3 | Lvovas | 318 000 | Lvovo vaivadija |
4 | Poznanė | 272 000 | Poznanės vaivadija |
5 | Krokuva | 259 000 | Krokuvos vaivadija |
6 | Vilnius | 209 000 | Vilniaus vaivadija |
7 | Bydgoščius | 141 000 | Poznanės vaivadija vėliau Pamario vaivadija |
8 | Čenstakava | 138 000 | Kelcų vaivadija |
9 | Katovicai | 134 000 | Silezijos vaivadija |
10 | Sosnovecas | 130 000 | Kelcų vaivadija |
11 | Liublinas | 122 000 | Liublino vaivadija |
12 | Gdynė | 120 000 | Pamario vaivadija |
13 | Chožuvas | 110 000 | Silezijos vaivadija |
14 | Balstogė | 107 000 | Balstogės vaivadija |
15 | Kališas | 81 000 | Poznanės vaivadija |
16 | Radomas | 78 000 | Kelcų vaivadija |
17 | Torunė | 62 000 | Pamario vaivadija |
18 | Stanislavovas | 60 000 | Stanislavovo vaivadija |
19 | Kelcai | 58 000 | Kelcų vaivadija |
20 | Vloclavekas | 56 000 | Pamario vaivadija |
21 | Grudziondzas | 54 000 | Pamario vaivadija |
22 | Brestas | 51 000 | Palenkės vaivadija |
23 | Petrakavas | 51 000 | Lodzės vaivadija |
24 | Peremislis | 51 000 | Lvovo vaivadija |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ David G. Williamson. Poland Betrayed: The Nazi-Soviet Invasions of 1939. Stackpole Books, 2011. 21 psl.
- ↑ Walter M. Drzewieniecki. The Polish Army on the Eve of World War II. Polish Review, 1981, 26#3, 55-64 psl.
- ↑ B. G. Smith. The Oxford Encyclopedia of Women in World History: 4 Volume Set. Oxford University Press. 2008 p. 470.
- ↑ I. Kienzler. Nauka. Dwudziestolecie Międzywojenne. Bellona / Edipresse, 2014, 10 psl. ISBN 978-83-7769-973-7
- ↑ N. Wójtowicz, Masoni w wielonarodowościowej II Rzeczypospolitej (Warszawa 2011) ISBN 978-83-925702-4-0. (lenkų k.)
- ↑ 6,0 6,1 Pierwszy powszechny spis Rzeczypospolitej Polskiej z dnia 30 września 1921 roku Archyvuota kopija 2018-11-26 iš Wayback Machine projekto. (lenkų k.) (prieiga 2018-11-26)
- ↑ Drugi Powszechny Spis Ludności z dnia 9 grudnia 1931 r. Archyvuota kopija 2018-11-26 iš Wayback Machine projekto. (lenkų k.) (prieiga: 2018-11-26)
- ↑ Joseph Marcus, Social and Political History of the Jews in Poland, 1919–1939. Mouton Publishing, 1983, ISBN 90-279-3239-5, Google Books, p. 17
- ↑ Mały Rocznik Statystyczny 1939 Archyvuota kopija 2018-11-27 iš Wayback Machine projekto. (lenkų k.) (prieiga: 2018-11-27)
|