Antroji Lenkijos Respublika

Rzeczpospolita Polska Lenkijos Respublika
Buvusi respublika
↓ 1918 – 1939 ↓
Vėliava Herbas
Himnas Lenkijos himnas
Lenkija 1930 m.
Sostinė	Varšuva
Kalbos	lenkų
Valdymo forma	Unitarinė parlamentinė respublika(oficialiai, 1918-1935) Unitarinė prezidentinė respublika (1935-1939) Autoritarinė respublika (1926-1939)
Lenkijos Prezidentas
1918–1922 (pirmas)	Jozefas Pilsudskis
1926–1939 (paskutinis)	Ignacy Mościcki
Era	Naujausi laikai
- Pirmojo pasaulinio karo pabaiga	1918 m. lapkričio 11 d.
- Vokietijos invazija	1939 m. rugsėjo 1 d.
Plotas
- 1921	387 000 km²
Gyventojai
- 1921	27 177 000
- 1931	32 107 000
- 1938	34 849 000
Valiuta	Zlotas (zł)
Prieš Po Varšuvos generalgubernija Liublino generalgubernija Austrija-Vengrija Vokietijos imperija Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika Ukrainos Liaudies Respublika Vidurinė Lietuva Baltarusijos Liaudies Respublika Nacių Vokietija Lenkijos okupacija (1939-1945) Sovietų Sąjunga Lietuva Slovakijos respublika (1939-1945) Lenkijos emigracinė vyriausybė

Antroji Lenkijos Respublika (lenk. II Rzeczpospolita) – Lenkijos valstybė XX a. tarpukariu. Gyvavo nuo I pasaulinio karo pabaigos iki 1939 metų. Sostinė – Varšuva.

Valstybės sienos galutinai susiformavo 1922 metais, joje buvo ir okupuotas Vilniaus kraštas, iš pradžių Respublikoje vadintas Vilniaus žeme (pats Vilniaus kraštas oficialiai vadinosi Vidurio Lietuva), o nuo 1925–1926 m. sandūros – Vilniaus vaivadija.

Respublikos plotas 1931 m. buvo 388 634 km² (6-oji pagal dydį Europoje). Beveik trečdalį gyventojų sudarė tautinės mažumos (daugiausia ukrainiečiai bei žydai, taip pat baltarusiai, vokiečiai, čekai ir lietuviai).

Pirmojo pasaulinio karo metu sąjungininkai susitarė dėl Lenkijos atkūrimo, kas buvo paskelbta ir JAV prezidento V. Vilsono Keturiolikos punktų programoje. Netrukus po Vokietijos kapituliacijos Lenkija atgavo nepriklausomybę (vadinamoji Antroji Respublika). Kare su Tarybų Rusija 1919 m. Lenkija apgynė savo nepriklausomybę ir nustatė sienas su Rusija. Nepaisant susitarimų su Lietuva, Lenkija faktiškai aneksavo ir Vilniaus kraštą.

Lenkija nuo 1919 m. iki 1926 m. buvo parlamentinė demokratija, prezidentas turėjo ribotas galias. Rinkimų teisę turėjo 25 m. sulaukę Lenkijos piliečiai. 1918 m. lapkričio 28 d. dekretu maršalas Juzefas Pilsudskis suteikė moterims teisę balsuoti.

Po 1926 m. karinio perversmo Lenkija tapo autoritarine valstybe, o faktinis vadovas J. Pilsudkis įgijo neribotas galias. 1928 m. Lenkijoje vyko paskutiniai demokratiniai rinkimai, kuriuos vis dėlto laimėjo propilsudskinės jėgos. Šalies vadovui mirus 1935 m., šalis išliko nedemokratinė, pablogėjo Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų (lietuvių ir ypač žydų) padėtis.

• Józef Piłsudski (1918 m. lapkričio 22 d. – 1922 m. gruodžio 9 d.)

• Gabriel Narutowicz (1922 m. gruodžio 9 d. – 1922 m. gruodžio 16 d.)
• Stanisław Wojciechowski (1922 m. gruodžio 20 d. – 1926 m. gegužės 14 d.)
• Ignacy Mościcki (1926 m. birželio 1 d. – 1939 m. rugsėjo 30 d.)
• Bolesław Wieniawa-Długoszowski (1939 m. spalio 1 d.)

• Jędrzej Moraczewski (1918 m. lapkričio 18 d. – 1919 m. sausio 16 d.)
• Ignacy Paderewski (1919 m. sausio 18 d. – 1919 m. lapkričio 27 d.)
• Leopold Skulski (1919 m. gruodžio 13 d. – 1920 m. birželio 9 d.)
• Władysław Grabski (1920 m. birželio 27 d. – 1920 m. liepos 24 d.)
• Wincenty Witos (1920 m. liepos 24 d. – 1921 m. rugsėjo 13 d.)
• Antoni Ponikowski (1921 m. rugsėjo 19 d. – 1922 m. kovo 5 d.)
• Antoni Ponikowski (1922 m. kovo 10 d. – 1922 m. birželio 6 d.)
• Artur Śliwiński (1922 m. birželio 28 d. – 1922 m. liepos 7 d.)
• Wojciech Korfanty (1922 m. liepos 14 d. – 1922 m. liepos 31 d.)
• Julian Nowak (1922 m. liepos 31 d. – 1922 m. gruodžio 14 d.)
• Władysław Sikorski (1922 m. gruodžio 16 d. – 1923 m. gegužės 26 d.)
• Wincenty Witos (1923 m. gegužės 28 d. – 1923 gruodžio 14 d.)
• Władysław Grabski (1923 gruodžio 19 d. – 1925 m. lapkričio 14 d.)
• Aleksander Skrzyński (1925 m. lapkričio 14 d. – 1926 m. gegužės 5 d.)
• Wincenty Witos (1926 m. gegužės 10 d. – 1926 m. gegužės 14 d.)
• Kazimierz Bartel (1926 m. gegužės 15 d. – 1926 m. birželio 4 d.)
• Kazimierz Bartel (1926 m. birželio 8 d. – 1926 m. rugsėjo 24 d.)
• Kazimierz Bartel (1926 m. rugsėjo 27 d. – 1926 m. rugsėjo 30 d.)
• Józef Piłsudski (1926 m. spalio 2 d. – 1928 m. birželio 27)
• Kazimierz Bartel (1928 m. birželio 27 – 1929 m. balandžio 13 d.)
• Kazimierz Świtalski (1929 m. balandžio 14 d. – 1929 m. gruodžio 7 d.)
• Kazimierz Bartel (1929 m. gruodžio 29 d. – 1930 m. kovo 15 d.)
• Walery Sławek (1930 m. kovo 29 d. – 1930 m. rugpjūčio 23 d.)
• Józef Piłsudski (1930 m. rugpjūčio 25 d. – 1930 m. gruodžio 4 d.)
• Walery Sławek (1930 m. gruodžio 4 d. – 1931 m. gegužės 26 d.)
• Aleksander Prystor (1931 gegužės 27 d. – 1933 m. gegužės 9 d.)
• Janusz Jędrzejewicz (1933 m. gegužės 10 d. – 1934 m. gegužės 13 d.)
• Leon Kozłowski (1934 m. gegužės 15 d. – 1935 m. kovo 28 d.)
• Walery Sławek (1935 m. kovo 28 d. – 1935 m. spalio 12 d.)
• Marian Zyndram-Kościałkowski (1935 m. spalio 13 d. – 1936 m. gegužės 15 d.)
• Felicjan Sławoj Składkowski (1936 m. gegužės 15 d. – 1939 m. rugsėjo 30 d.)

Tarpukario Lenkijos kariuomenė buvo santykinai didelė, ją sudarė apie 950 tūkst. kareivių: 37 pėstininkų divizijos, 11 kavalerijos brigadų, 2 šarvuotos brigados bei artilerija. Dar 700 tūkst. piliečių buvo įtraukti į kariuomenės rezervą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lenkiją gynė beveik milijonas karių, turėta 1280 tankų ir 745 lėktuvų ^[1].

Karių paruošimas buvo nuodugniai apgalvotas ir vykdomas, juos rengė kompetentingi kareiviai, turintys ekspertines žinias ir pasižymintys kilniais idealais. Vyresni ir jaunesni karininkai nuolat naujino savo žinias tiek tuometines technines naujoves pristatančiose paskaitose, tiek praktiniuose užsiėmimuose. Lenkijos kariuomenės įranga buvo senesnė ir mažiau išvystyta nei nacių Vokietijos turima įranga, jos atnaujinimą sulėtino pasitikėjimas Vakarų Europos šalių karine pagalba ir biudžetiniai sunkumai^[2].

Pirmaisiais akademiniais metais po Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo (1918-1919) jos teritorijoje veikė 7 universitetai. Jų skaičius augo - buvo steigiamos tiek valstybinės, tiek privačios aukštosios mokyklos, ir jau 1932-1933 metais jų buvo 24, o 1937-1938 - 32. Juose studijavo apie 49,3 tūkst. studentų, 28% sudarė moterys - tai antroji pagal dydį studijuojančių moterų dalis tuometinėje Europoje^[3]. Lenkijos studentai koncentruodavosi Varšuvoje (42%), Lvove (19%), Krokuvoje (15,6%) ir Vilniuje (7,2%). Populiariausia studijų sritis - teisė. Ją pasirinkdavo daugiau nei 20% studentų^[4].

Tarpukario laikotarpiu Lenkija buvo daugiataute, lenkai sudarė nuo 64 iki 69,2% gyventojų (šiuo metu lenkai sudaro apie 97% šalies gyventojų). Rytų pasienių kaimuose lenkai sudarė mažumą (daugumą sudarė baltarusiai ir ukrainiečiai), tuo tarpu daugumą sudarydavo miestuose (didesniuose - lenkai, mažesniuose - žydai ir lenkai). Lenkų buvo daugiau Vilniaus krašte ir tuometinėje Lvovo vaivadijoje. Vakaruose, kai kuriuose vietovėse, daugumą sudarė vokiečiai. Kai kuriose vietovėse daugiausia buvo žydų. Tautinių mažumų atstovai ne kartą tapo masinės nacionalistinės propagandos objektu^[5].

Tautinė sudėtis, remiantis 1921 m. gyventojų surašymu^[6]:

1. Lenkai – 69,2%
2. Ukrainiečiai –14,0%
3. Žydai – 7,8%
4. Baltarusiai – 3,9%
5. Vokiečiai – 3,8%
6. Kita arba nenurodyta – 1,3%

Tautinė sudėtis, remiantis 1931 m. gyventojų surašymu^[7]:

1. Lenkai – 68,9%
2. Ukrainiečiai – 13,9%
3. Žydai – 8,6%
4. Baltarusiai – 3,1%
5. Vokiečiai – 2,3%
6. Kita arba nenurodyta – 3,2%

Tarpukario Lenkijoje buvo daugelio religijų tauta. 1921 m., 16 057 229 piliečių (apie 62.5%) buvo katalikai, 3 031 057 (apie 11.8%) - unitai ir armėnų katalikai, 2 815 817 (apie 10,95%) - stačiatikiai, 2 771 949 (apie 10,8%.) - žydai, o 940 232 (apie 3,7%.) buvo protestantai (daugiausia liuteronai).^[6]

1931 m. Lenkijoje buvo antroji pagal dydį žydų populiacija pasaulyje, sudaranti vieną penktadalį visos pasaulio diasporos (apie 3 136 000 gyventojų).^[8].

1939 m. Lenkijoje buvo 2 miestai virš 500 tūkst. gyventojų (Varšuva ir Lodzė), 9 miestai, kuriuose gyveno 100–500 tūkst., 12 miestų, kuriuose gyveno 50–100 tūkst., 46 miestai, kuriuose gyveno 20–50 tūkst. i 83 miestai, kuriuose gyveno 10–20 tūkst. gyventojų^[9].

	Miestas	Gyventojų skaičius	Vaivadija
1	Varšuva	1 289 000	Varšuvos vaivadija
2	Lodzė	672 000	Lodzės vaivadija
3	Lvovas	318 000	Lvovo vaivadija
4	Poznanė	272 000	Poznanės vaivadija
5	Krokuva	259 000	Krokuvos vaivadija
6	Vilnius	209 000	Vilniaus vaivadija
7	Bydgoščius	141 000	Poznanės vaivadija vėliau Pamario vaivadija
8	Čenstakava	138 000	Kelcų vaivadija
9	Katovicai	134 000	Silezijos vaivadija
10	Sosnovecas	130 000	Kelcų vaivadija
11	Liublinas	122 000	Liublino vaivadija
12	Gdynė	120 000	Pamario vaivadija
13	Chožuvas	110 000	Silezijos vaivadija
14	Balstogė	107 000	Balstogės vaivadija
15	Kališas	81 000	Poznanės vaivadija
16	Radomas	78 000	Kelcų vaivadija
17	Torunė	62 000	Pamario vaivadija
18	Stanislavovas	60 000	Stanislavovo vaivadija
19	Kelcai	58 000	Kelcų vaivadija
20	Vloclavekas	56 000	Pamario vaivadija
21	Grudziondzas	54 000	Pamario vaivadija
22	Brestas	51 000	Palenkės vaivadija
23	Petrakavas	51 000	Lodzės vaivadija
24	Peremislis	51 000	Lvovo vaivadija

Ž • A • R II Lenkijos Respublikos administracinis suskirstymas (1919–1939) m. Vaivadijos Balstogės vaivadija (nuo 1919) • Kelcų vaivadija (nuo 1919) • Krokuvos vaivadija (nuo 1920) • Liublino vaivadija (nuo 1919) • Lvovo vaivadija (nuo 1920) • Lodzės vaivadija (nuo 1919) • Naugarduko vaivadija (nuo 1921) • Polesės vaivadija (nuo 1921) • Pamario vaivadija (nuo 1919) • Poznanės vaivadija (nuo 1919) • Stanislavuvo vaivadija (nuo 1920) • Silezijos vaivadija (nuo 1920) • Tarnopolio vaivadija (nuo 1920) • Varšuva (nuo 1919) • Varšuvos vaivadija (nuo 1919) • Vilniaus vaivadija (nuo 1926) • Volynės vaivadija (nuo 1921)  Atskiri regionai Naugarduko apskritis (1920–1921) • Polesės apskritis (1920–1921) • Volynės apskritis (1920–1921) • Tešino Silezija (1920–1922) • Vilniaus žemė (1922–1926)