Gamta, aplinka, žmogus. Galėtumėme sakyti, kad tai šiuo metu pati madingiausia tema, jei nebūtų taip baisu. Kas toliau? Visu greičiu lekiantis traukinGamta, aplinka, žmogus. Galėtumėme sakyti, kad tai šiuo metu pati madingiausia tema, jei nebūtų taip baisu. Kas toliau? Visu greičiu lekiantis traukinys, kuriame niekas nežino, kur dingo mašinistas, o girtas iešmininkas seniai pamiršo kurioje pusėje bėgiai. Gyvenimas ne traukinys, jo nesustabdysi ir nepradėsi važiuoti atgal. Ar bandėte kada sustumti išspaustą dantų pastą atgal į tūbelę?
Gamta ir žmogus, pasaulis ir žmogus. "Akmeniniai" – gamtos vaikai, "dalginiai" – pasaulio valdovai. "Akmeniniai" geri, "dalginiai" blogi. Baikime būti blogais, atgal į gamtos glėbį. Atvirai pasakius nieko naujo, o hipiai net pabandė tai daryti. Įdomu, ar pats Daniel'ius Quinnas atsisakė daug "dalginių" gyvenimo malonumų? Deja, knygoje taip ir nepamačiau išeities, net ir priežąsties, kodėl taip atsitiko. Negi dievai tokie kvaili?
O kodėl nepažvelgus į "dalginių" istoriją kaip į evoliucijos dalį, o ne iškritimą iš evoliucijos proceso? Gal mes ir vėl sureikšminam savo vaidmenį, tik jau iš negatyviosios pusės? Kaip vis tik sunku atsikratyti savo reikšmingumo – tai mes pasaulio valdovai, tai mes didžiausi parazitai ir pasaulio griovėjai. Juk tame pačiame Šventajame Rašte, kurį taip laisvai interpretuoja Autorius, yra pasakyta, kad nė vienas plaukas negali nukristi be Dievo žinios. Tai kaip čia taip, kad ne tik plaukas, bet ir visa žmonija baigia nukristi.
Ar mes tikrai suprantame, kas yra evoliucija? Ne mūsų valioje ją sustabdyti, todėl ir negalime vėl tapti "akmeniniais". Šis pasakojimas man panašus į lėliukės šauksmą (jei toks būtų įmanomas):
– Žiūrėkite kas darosi, kokie mes šaunūs kirminai buvome, kaip graužėme lapus, džiaugėmės saule ir lietumi, augome, o dabar kabome papilkėję, negalėdami nė menkiausios kojelės pajudinti. Tai kas buvo geriausio – pražuvo.
Lėliukė pamena tik kirmino gyvenimą, ji nežino, kad praeis dar kiek laiko ir į dangų pakils spalvingas drugys. Gal žmonijoje vykstantys procesai panašūs į lėliukės viduje vykstančius biocheminius virsmus: kirminas virsta koše iš kurios formuojasi drugys. Gali būti, kad dėl daugelio priežasčių drugys ir neišsiris, tačiau, kodėl gi ne. Kiek mažai mes težinome ir kaip aukštai mes riečiame nosį, manydami, kad dievai kvaili, o gamta silpna, o juk mes taip pat tos pačios gamtos dalis, tik baigiame tai pamiršti....more
Loading...
