Silmariljonas

„Ainulindalėje“ pasakojama, kaip pirmiau visko buvęs Eru, elfų vadinamas Ilūvataru, sutvėrė ainurus; (vns.- „Ainu“), kurie jam giedojo. Ilūvataras jiems pasiūlė temą, ainurai ėmė kurti Didžią Muziką. Muzikoje atsirado nedarnių garsų, kurių įpynė ainas, vardu Melkoras. Kliaudoms pataisyti Ilūvataras įvedė dar vieną temą, vėliau dar vieną. Galiausiai Muzika baigėsi. Tuomet Ilūvataras parodė ainurams Viziją, kurioje buvo matyti viskas, ką jie giedojo, o paskui tarė: Eä, tebūnie! Taip atsirado Eä – Pasaulis, kuris Yra. Į šį pasaulį nusileido dalis ainurų ir pamatė, kad tai, ką jie giedojo, dar reikia sukurti. Po ilgų darbų jie sutvėrė Ardą – Žemę. Ardą ypač pamilo dalis ainurų ir nusileido į ją. Jų galios susietos su Arda, todėl jie vadinami valarais(vns. „Vala“) – Pasaulio Galybėmis. Apie valarus pasakojama „Valakventoje“: Manvė yra vyriausiasis, su juo gyvena Varda, žvaigždžių sutvėrėja, Javana – augalų ir gyvūnų globėja, Ulmas – vandenų valdovas ir t. t.

„Quenta Silmarillion“ pasakojama apie Ilūvataro Vaikus. Ilūvataro Vaikai – tai elfai ir žmonės. Apie juos ainurai negiedojo Muzikoje, jie atėjo tik iš Ilūvataro temų. Dar yra dvarfai (arba nykštukai), kuriuos, nesulaukdamas elfų ir žmonių, kūrė valaras Aulė, tačiau paaiškėjo, kad jis negali suteikti jiems gyvybės. Ilūvataras pasigailėjo ir „įsivaikino“ dvarfus. „Quenta Silmarillion“ rašoma, kad pirmieji tamsioje, Dviejų Valarų Medžių(Telperiono ir Laurelino) neapšviestoje Viduržemyje, nubudo elfai, arba kvendai(„Quendi“). Buvo trys elfų gentys – vanjarai, noldorai ir telerai. Viduržemėje buvo pavojinga – ten sau buveinę buvo įsikūręs Melkoras, tad valarai elfus pasikvietė pas save. Dalis jų išvyko į Amaną, dalis liko Viduržemėje – išvykusius į Amaną vadino eldarais, pasilikusius – avariais. Avariai buvo tik noldorų bei telerų kilmės, vanjarai visi išvyko į Amaną. Dauguma noldorų išvyko, ne tiek daug pasisekė teleriams – daugelis jų pasiliko ir tapo avariais, tačiau dauguma vis tiek nužygiavo iki Anduino, Didžiosios Upės, ir ilgai ten pasiliko, nes nenorėjo pasitraukti. Tada vienas iš kilmingesnių telerų, Lenvė arba Danas, išsivedė didžiąją dalį tautos, atsisakęs kada nors įžengti į Amaną, jeigu teks taip ilgai keliauti. Jo tauta tapo nandorais, vėliau, Antrajame Amžiuje susimaišiusiems su avariais ir tapusiems silvanais, Rytiniais elfais. Likusioji tautos dalis greitai iškeliavo. Deja, dingus ir vėliau per vėlai atsiradus jų valdovui Elu Tingolui, daugelis jo tautos pasiliko ir tapo sindarais, Pilkaisiais elfais. Maža grupelė pagaliau atvyko į Amaną, ir vėliau jiems vieniems taikytas pavadinimas „telerai“. Amane gimė ir užaugo noldorų princas Feanoras, kuris pagamino Silmarilus – brangakmenis, švytėjusius Medžių šviesa. Melkoras nužudė Du Medžius ir pagrobė Silmarilus. Tuomet Feanoras ir septyni jo sūnūs prisiekė, kad atims Silmarilus ir neatleis nė vienam, kuris iš jų juos bandys paveržti. Suklaidinti Melkoro ir įtikinti Feanoro, prisiekusio neapykantą Melkorui, kurį jis vadino Morgotu, Juoduoju Priešu, dauguma noldorų iš Amano grįžo į Viduržemę, ir čia prasidėjo ilgus metus trukusi beviltiška kova su Melkoru. Ji pasibaigė Beleriando – Viduržemės dalies, kurioje vyko dauguma „Quenta Silmarillion“ įvykių, – paskendimu.

Valarai į Viduržemę ištremtiems elfams atleido ir leido grįžti į Vakarus, tačiau ne visi grįžo iškart. Edanams, Žmonių Tėvams, už pagalbą kovose valarai padovanojo Nūmenoro salą. Apie gyvenimą joje ir jos žūtį (ne be Saurono pagalbos) pasakoja „Akallabêth“.

Dalis „Apie Galios Žiedus bei Trečiąjį Amžių“ trumpai atpasakoja įvykius Antrajame Amžiuje – kaip buvo nukaldinti Galios Žiedai, vaidinę svarbų vaidmenį Trečiojo Amžiaus įvykiuose – ypač šio Amžiaus pabaigoje (tai aprašyta „Žiedų valdove“).