Juozas Girnius

1926 m. Sudeikiuose baigė pradžios mokyklą ir 1928 m. įstojo į Utenos gimnaziją (penktą klasę). Ją baigęs, 1932 m. įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teologijos ir filosofijos fakultetą. Jame studijavo filosofiją. Universitetą baigė 1936 m. Diplominio darbo tema buvo Martinas Haidegeris.

1936–1937 m. tobulinosi Europoje: Liuveno, Freiburgo, Paryžiaus universitetuose. 1939–1940 m., tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, rašė straipsnius „Židiniui“. 1941 m. rugpjūčio mėn. 30 d. laikraštyje „Į Laisvę“ paskelbė straipsnį Idėjiniai nacionalsocializmo pagrindai. 1941–1943 m. Kauno universitete dėstė filosofiją, skaitė egzistencializmo kursą. Karui baigiantis, pasitraukė į Vakarus. Vokietijoje bendradarbiavo leidiniuose „Žiburiai“ ir „Tėviškės garsas“, mokytojavo Niurtingeno ir Švabiš Gmiundo lietuvių stovyklų gimnazijose. Vokietijoje J. Girnius pradėjo rašyti straipsnius į tik pradėtus čia leisti „Aidus“.

1949 m. atvyko į Ameriką, kur apsistojo pas pranciškonus. Prancūzų kalba parašė disertaciją „Laisvė ir būtis. Karlo Jasperso egzistencinė metafizika“, už kurią 1951 m. Monrealio universitetas (Kanada) suteikė filosofijos daktaro laipsnį. Disertacija atskira knyga lietuviškai išleista 1953 m. Brukline.

1952–1969 m. „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorius. Nuo 1965 m. redagavo žurnalą „Aidai“. ^[1] 1963–1967 m. Ateitininkų federacijos vadovas.

Susipažino su būsimąja žmona Onute Penkauskaite dirbdamas Kauno universitete. Bronius Nainys rašė, jog Girnių šeima tyro lietuviškumo pavyzdys. Tremtinių stovykloje, Vokietijoje, gimusį sūnų (1945 m. rugsėjo 23 d.) pakrikštijo Ramūno vardu. Vokietijoje 1946 m. lapkričio 25 d. Onutei ir Juozui Girniams gimė antrasis sūnus – Kęstutis. Jauniausias sūnus Saulius gimė Amerikoje 1949 m. gruodžio 23 d.

Išėjęs tomistinę mokyklą, J. Girnius nuo pat pradžios ypatingu dėmesiu nusikreipė į egzistencinę filosofiją. Licenciato darbe jis analizavo M. Haidegerio filosofiją (dalis išsp. Logos 1936, 81-100 ir 155–180), o doktoranto disertaciją skyrė K. Jasperso filosofijai (La metaphysique existentielle de K. Jaspers). Sutrumpintai ji buvo išspausdinta („Aiduose“ 1951–1952 m.) ir atskirai išleista antrašte „Laisvė ir Būtis 1953“. Nors ir išsaugojęs kritinę laisvę egzistencializmo atžvilgiu, J. Girnius liko jam giminingas savo nusikreipimu į žmogiškosios būties metafizinę ir moralinę problematiką. „LKMA Suvažiavimo Darbuose“ III, 1939 m. išspausdinta „Egzistencialinė filosofija ir ateities filosofavimo rūpesčiai“.

Vokietijoje parašė kelis studijinius straipsnius ir dvi brošiūras tematika: „Lietuviškojo charakterio problema“ ir „Tautiniai mūsų uždaviniai tremtyje“. Pirmoji brošiūra pateko į Lietuvą ir čia buvo platinama. Taip pat Vokietijoje parašė veikalą „Žmogaus problema technikos amžiuje“. Prasidėjus emigracijos bangai, sutartasis leidėjas nutraukė darbą, ir ši knyga liko rankraštyje.

Įsitraukė į LVS veiklą. Organizavo vienkartinį 40 puslapių LVS leidinį „Tremtinių Lietuva“, kuris pasirodė 1946 m. Šiame leidinyje yra J. Girniaus straipsnis „Demokratija, kaip tautinės vienybės pagrindas, arba Vienybės ideologijos principai“- tai sukurta LVS (vienybininkų) „ideologija“. J. Girnius rašė į B. Brazdžionio redaguojamą lietuvių rašytojų metraštį „Tremties metai“. Tai straipsnis „Kūrybinio originalumo prasmė“ (1947 m).

Persikėlęs į Bostoną įsitraukė į lietuvišką, visuomeninį kultūrinį, mokslinį darbą. Rašė knygas, straipsnius lietuvių spaudai. Buvo vienas iš pirmųjų pagrindinių Juozo Kapočiaus leidžiamos „Lietuvių enciklopedijos“ redaktorių ir straipsnių rengėjų. Dalyvavo įvairiuose renginiuose, skaitė paskaitas apie kultūrą bei tautiškumą.

J. Girniaus filosofijoje susilydo trys ideologinės srovės: egzistencializmas, katalikybė ir lietuviškasis tautiškumas. Jis pats savo pažiūras apibūdino kaip teistinį egzistencializmą. Jis nepripažino neotomizmo; didesnę trauką jautė amžiniesiems klausimams. „Filosofiją laikau savitu mąstymu, nesusietu nei su teologija, nei su mokslais“ – rašė jis.

J. Girnius išskirtinis filosofas, sugebėjęs savaip perteikti žmogaus egzistencijos dramatizmą. J. Girnius nesirėmė nusistovėjusiomis doktrinomis, jam svarbiausias dalykas atrasti pažinimo ištakas. Žmogus, pagal Girnių, yra daugiau, nei gamtinė būtybė ir yra nespecializuota. Nepaisant gamtinio skurdumo, žmogui suteikti kiti išlikimo ginklai – laisvė ir gebėjimas kurti. Žmogiškoji kūryba, nėra kūrimas iš nieko – tai duotos gamtinės medžiagos naujas apipavidalinimas pagal vidines žmogaus galimybes. Kuo pažinimas yra gilesnis- tuo daugiau galimybių.

Jis tęsė S. Šalkauskio filosofijos tradiciją: svarbiausiu apmąstymų objektu pasirinkdamas kultūrą, tvirtino, kad dvasinė kultūra yra tikrasis vienintelis ir integruojantis tautiškumo turinys. J. Girniui rūpėjo pasaulio kultūros tautinė įvairovė. Gilinosi į nacionalinio charakterio problematiką. Parašęs brandžius veikalus apie laisvę, tautą, krikščionybę ir ateizmą, jis formavo ir tebeformuoja lietuvių mintis bei idėjines nuostatas ne tik emigracijoje, bet ir Lietuvoje.

Kad ir neigė esąs tomistu, J. Girnius egzistencializmą kritikavo būtent iš tomistinių pozicijų. Jis iškelia esminį klausimą – niekas ar Dievas? Ir parodo, kad, pagal Haidegerį, žmogus yra imanentinė ir todėl savyje uždara būtybė be vidinių savosios būties pagrindų. Tačiau ir aukščiau jo nieko nėra – tad tai žmogaus be Dievo filosofija. O tai J. Girniui nėra priimtina.

J. Girnius parodė ir Karlo Jasperso prieštaringumą. Būdamas moralia filosofija, egzistencializmas kartu skelbia laisvą tikėjimą, o tai negrindžia kelio pozityviai etikai. Kiekvienas tampa tiek morališkai teisus, kiek lieka ištikimas savo įsitikinimams. Tačiau tada tampa teisus ir aklai remiantis klaidingą ar net pavojingą idėją.

Girniaus egzistencinis rūpestis nukreiptas ne į patį Dievą, o į žmogų, kuris visas pasinėręs į laikinybės sąmonę, t. y. žmogus be Dievo. Turbūt todėl jo filosofija paženklinta nerimu ir tragizmu.

Tuo tarpu Girnius leidžia savo filosofijos Dievui būti numarinamam tūkstančius kartų, bet jo tikėjimas visa pakelia ir su nerimu žvelgia į žmogų be Dievo. Teigia jog šiurpus yra gyvenimas be Dievo, bet dar šiurpesnis gyvenimas su Dievu, jeigu jo nėra. Tikinčiojo egzistencija tokiu atveju būtų pasibaisėtina saviapgaulė. Girnius neatmeta galimybės Dievą žmogui pažinti protu. Filosofas suvokia Dievo klausimą kaip kiekvieno žmogaus pagrindinį egzistencinį rūpestį. Apsisprendimas Dievo atžvilgiu nulemia žmogaus požiūrį į patį save. Girnius pripažįsta, kad ne kiekvienas pažinimas yra ir tiesos pažinimas, tačiau kritikuoja skepticizmą, nes, anot jo, tai, jog žmogus gali klysti, nereiškia, kad visada tenka klysti, kad niekada žmogus negali atskleisti tiesos. Sistemingiausiai egzistencinės tiesos kaip laisvo tikėjimo sampratą, anot filosofo, išplėtojo K. Jaspersas loginės ir moralinės, mokslinės ir metafizinės tiesos skyrime. Jis nepriima Jasperso egzistencinės tiesos sampratos, pagrįstos asmenine ištikimybe. Išdavimas nepaliečia pačios tiesos.

Tad ir išsižadėjimas neįrodo jos klaidingumo. Anot Girniaus, žmogui laisvė užuot buvusi duota nuo gimimo, yra tik galimybė leidžianti pakilti egzistencijos rangu. Žmonės ne gimsta laisvi, o privalo laisvi tapti. Girnius teigia, jog laisvė yra tai, kas žmogų padaro žmogumi. Pašauktas save sukurti, žmogus niekada nėra užbaigtas, nes neįmanoma pasiekti tobulybę visam laikui.

• Idėjiniai nacionalsocializmo pagrindai Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto., 1941,
• Šiandieninio netikėjimo psichologija, 1946,
• Liberalizmas ir krikščionybė // Lietuviškasis liberalizmas, red. V. Kavolis, 1958,
• Tauta ir tautinė ištikimybė, 1961,
• Žmogus be Dievo, 1964,
• Istorinė krikščionių atsakomybė, 1964,
• Idealas ir laikas, 1966,
• Pranas Dovydaitis , 1975.
• Prof. dr. Stasio Šalkauskio mokslinis palikimas, studija, 1990 m.
• Raštai, 4 tomai, Mintis, 1991–2002.
• Lietuviškojo charakterio problema // Metai, Nr. 11, 1991,
• Žmogaus problema technikos amžiuje, 1998.

• A. Vasiliauskienė. Žvilgsnis į Juozą Girnių, 1995 m.

• A. Vasiliauskienė „Žvilgsnis į Juozą Girnių“, 1995 (p. 24-25, p. 41-43)

• Mokslai.lt^{[neveikianti nuoroda]}
• Aidai.us

Vikicitatos