Epyras

Epyras yra Jonijos jūros rytinėje pakrantėje, ir apima pakrantės atkarpą nuo Oriko įlankos šiaurėje (ties Vliorės miestu Albanijoje) iki Ambracijos įlankos pietuose (ties Prevezos miestu Graikijoje). Šiaurėje jis ribojasi su Ilyrija (Albanija), o pietuose – su Akarnanija. Iš rytų jį nuo Makedonijos ir Tesalijos atskiria Pindo kalnai.

Epyras yra kalnuotas kraštas, čia plyti Dinarinės Alpės. Dėl Jonijos jūros artumo šis kraštas gauna daug lietaus, daugiausia visoje Graikijoje. Svarbiausios Epyro upės yra Vjosė, Acheronas, Arachtas.

Kalnuotumas ir neprieinamumas neleidžia vystyti žemdirbystės. Svarbiausias krašto ūkis yra gyvulininkystė, čia auginama daug avių ir ožkų, vietos garsėja savo sūriais ir pieninkystės produktais. Tačiau dauguma maisto įvežama iš kitų Graikijos vietų.

II tūkst. pr. m. e. yra randama epyriečių gyvenviečių. Tuometinė kultūra patyrė Mikėnų kultūros įtaką, jau tuo metu formavosi svarbiausios šventvietės, tokios, kaip Dzeuso šventykla Dodonoje.

II tūkst. pr. m. e. pabaigoje per Epyrą migravo dorėnai. Jie išstūmė daugumą vietos gyventojų į pietus, o Epyre apsigyveno dorėniškai kalbančios tautos. Čia susiformavo trys pagrindinės gentys: chaonai, molosai ir tesprotai.

Epyras buvo laikomas graikų civilizacijos dalimi, kadangi jo gyventojai epyriečiai (epirotai) kalbėjo vienu iš dorėnų tarmių. Nepaisant nuošalumo, Epyras vaidino ypač svarbų vaidmenį graikų religiniame gyvenime, mat čia buvo šventykla Dodonoje, beveik tokio svarbumo, kaip Delfai.

Tačiau kultūra jie buvo graikų civilizacijos periferijoje ir gerokai skyrėsi nuo kitų regionų, tokių, kaip Atika ar Korintija. Skirtingai nei kitur Graikijoje, Epyre nesusiformavo stiprūs miestai-valstybės. Be to, regionas visada buvo priešiškų barbnarų genčių dėmesio centre: šalies gyventojai kovojo su ilyrais šiaurėje.

Pagrindinis straipsnis – Epyro karalystė.

Apie 370 m. pr. m. e. molosai įkūrė Aekidų dinastiją, ir taip buvo sukurta Epyro valstybė. Karaliaus Arybo dukterėčia Olimpija ištekėjo už kaimyninės Makedonijos karaliaus Pilipo II, taip sudarydama sąjungą, ir tapdama Aleksandro Makedoniečio motina.

Atsidūręs Makedonijos įtakoje Epyras išsaugojo savo dinastiją. Jo vienas žymiausių valdovų Pyras kovojo Didžiojoje Graikijoje, atnešdamas Epyrui trumpalaikę šlovę ir sužibėjimą.

Per III a. pr. m. e. trys Epyro gentys sudarė lygą, kuri turėjo savo parlamentą synedrion. Tuo metu krašte vis labiau stiprėjo Romos įtaka. Kol Roma kariavo su Makedonija, Epyras siekė išlaikyti neutralumą, tačiau ilgainiui jis suskilo, nes molosai palaikė Makedonijos pusę, o kitos tautos – Romos. Susiskaldymas ir silpnumas nulėmė Epyro pralaimėjimą Romai, ir šalis 167 m. pr. m. e. buvo prijungta prie Romos imperijos.

Pagrindiniai straipsniai – Senasis Epyras ir Nikopolis (tema).

Romos imperijoje Epyras buvo prijungtas prie Makedonijos provincijos, ir tik po Diokletiano reformų III a. vėl buvo išskirtas kaip atskiras administracinis vienetas – Senasis Epyras. Padalinus Romos imperiją, Epyras tapo vakariausia Rytų Romos imperijos dalimi.

Pagrindinis straipsnis – Epyro despotija.

Bizantijai žlugus po Ketvirtojo kryžiaus žygio, 1204 m. Mykolas Komninas Dukas užgrobė Aitoliją ir Epyrą, įkurdamas atskirą valstybę – Epyro despotiją. Ji valdė ir nemažą dalį Albanijos.

Ši valstybė žlugo nuo albanų sukilimų ir Serbijos užkariavimų. 1359 m. Bizantija sugrąžino valdžią šalyje, o 1430 m. Epyras atiteko Osmanų imperijai.