Apeninai

Apeninai
Šalis	Italija,  San Marinas
Aukščiausi kalnai	Korno Grandė (2912 m)
Kalnagūbriai	Šiaurės Apeininai, Vidurio Apeninai, Pietų Apeninai
Upių ištakos	Tibras, Arnas ir kr.
Ežerai
Uolienos	klintis, skalūnai, smiltainis
Ilgis	~1200 km

Apeninai arba Apeninų kalnai (it. Appennini) – kalnų grandinė, besitęsianti nuo Italijos šiaurės iki pietų palei rytinę pakrantę. Šie kalnai „paskolino“ savo pavadinimą ir Apeninų pusiasaliui, kuris užima daugiausiai Italijos teritorijos.^[1] Apeninuose yra piečiausias ledynas Europoje Kalderono ledynas.^[2]

2023 m. Šiaurės Apeninų karstai ir urvai buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kalnai nusidriekę per 1200 km.^[3] Ašinė kalnų dalis sudaryta daugiausia iš klinties, skalūnų ir smiltainio, o pakraščiai – iš nuosėdinių uolienų. Pietvakarinėje dalyje vyksta vulkaniniai reiškiniai.

Klimatas subtropinis, Viduržemio jūros tipo. Vakariniuose, pavėjiniuose šlaituose iškrenta 1000–2000 mm per metus (Ligūrijos Apeninuose – iki 3000 mm), rytiniuose šlaituose ir tarpukalnių įdubose – 600–800 mm per metus. Kalnuose prasideda Tibro, Arno ir kt. upės.

Iki 300–500 m aukščio šiaurėje ir 600–800 m pietuose, auga sodai, parkai, vynuogynai, alyvmedžių giraitės, yra natūralios augmenijos (subtropinių krūmynų, miškų) ruožų. Iki 900 m šiaurėje ir 1000–1200 m aukščio pietuose, auga mišrieji miškai (ąžuolai, pušys, kaštonai), krūmynai, pievos; aukščiau auga bukų ir spygliuočių (kėnių, pušų) miškai, o aukščiausiuose kalnagūbriuose yra subalpinių bei alpinių pievų^[4].

Šiuolaikiniai geografai Apeninus dalija į tris dalis: šiaurinę, vidurio ir pietinę.

Šiauriniai Apeninai pasižymi švelniomis formomis, neaukštais kalnais. Šie kalnai dar skirstomi į kitas tris dalis – Ligūrijos, Toskanos ir Umbrijos Apeninus.

Vidurio Apeninuose plyti aukščiausios visų Apeninų viršukalnės. Čia yra ir Gran Saso kalnų masyvas su aukščiausia Apeninų viršukalne Korno Grandė (2912 m).

Aukščiausios pietų Apeninų viršukalnės yra šios – Mileto (2050 m) ir Polino (2248 m).

Šiaurės Apeninų karstai ir urvai
Pasaulio paveldo sąrašas
Apeninų kalnai Emilijoje-Romanijoje
Tipas	Gamtinis
Kriterijus	VIII
Nuoroda	(angl.) (pranc.): 1692
Regionas**	Europa ir Šiaurės Amerika
Įrašymo istorija
Įrašas	2023 m.  (45-oji sesija)
Vikiteka:	Apeninai
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

II pasaulinio karo pabaigoje Italijos kampanijos metu Ašies pajėgos Apeninus panaudojo kaip gynybinę sieną, geriau žinomą Gotų linijos vardu. Priešinga pusė (Sąjungininkai) nesėkmingai atakavo gynybos liniją 1940 m. rugsėjį.

• Lake, Philip (1911). "Apennines". In Chisholm, Hugh (ed.). Encyclopædia Britannica. Vol. 2 (11th ed.). Cambridge University Press. pp. 161–163.
• Pedrotti, F.; Gafta, D. (2003). „The High Mountain Flora and Vegetation of the Apennines and the Italian Alps“. In Nagy, László; Grabherr, G.; Körner, Ch.; Thompson, D.B.A. (eds.). Alpine biodiversity in Europe. Ecological studies, 167. Berlin, Heidelberg [u.a.]: Springer-Verlag. pp. 73–84..

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Italijoje Pjemontas ir Ligūrija Porto Venerė, Činkve Terė ir salos (Palmarija, Tinas ir Tinetas) (1997) · Karališkosios Savojos dinastijos rezidencijos (1997) · Pjemonto ir Lombardijos Sakri Monti (2003) · Genuja: Le Strade Nuove ir Roli rūmų sistema (2006) · Pjemonto vynuogynų kraštovaizdis: Langė-Roeroas ir Montferatas (2014) Lombardija Valkamonikos uolų piešiniai (1979) · Santa Marija dele Gracijės bažnyčia ir dominikonų konventas su Da Vinčio „Paskutine Vakariene“ (1980) · Krespi d'Ada (1995) · San Džordžijo kalnas (2003, kartu su Šveicarija) · Retijos geležinkelis Albulos ir Berninos kraštovaizdžiuose (2008, kartu su Šveicarija) · Mantuja ir Sabjoneta (2008) · Langobardų vietovės Italijoje 568–774 m. Jų galios vietovės (2011) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Bergamas) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija) Šiaurės Rytų Italija Venecija ir jos lagūna (1987) · Vičencos miestas ir Paladijo Veneto vilos (1994) · Padujos botanikos sodas (1997) · Akvilėjos archeologinė vietovė ir bazilika (1998) · Veronos miestas (2000) · Dolomitinės Alpės (2009) · Venecijos gynybiniai statiniai XV-XVII a.: Stato da Tera-vakarų Stato da Mar (Pesčiera del Garda ir Palmanova) (2017, kartu su Kroatija ir Juodkalnija) · Proseko kalvos: Koneljanas ir Valdobjadenė (2019) · Padujos XIV a. freskos (2021) · Šiaurės Apeninų karstai ir urvai (2023) Emilija-Romanija ir Toskana Florencijos istorinis centras (1982) · Piazza del Duomo Pizoje (1987) · San Džiminjano istorinis centras (1990) · Renesanso miestas Ferara ir Po delta (1995) · Sienos istorinis centras (1995) · Ravenos ankstyvosios krikščionybės paminklai (1996) · Pjencos miesto istorinis centras (1996) · Katedra, varpinė ir didžioji aikštė Modenoje (1997) · Val d'Orča (2004) · Toskanos Medičių vilos ir sodai (2013) · Didieji Europos SPA miestai (Montecatini Terme) (2021, kartu su kitomis šešiomis valstybėmis) · Bolonijos portikai) (2021) Lacijus, Umbrija ir Markė Romos istorinis centras, Šventojo Sosto valdos ir San Paolo Fuori le Mura (1980, kartu su Vatikanas) · Pobleto vienuolynas (1991) · Urbino istorinis centras (1998) · Adriano vila Tivolyje (1999) · Asyžius, Šv. Pranciškaus Asyžiečio bazilika ir kitos pranciškonų vietovės (2000) · Vila d'Estė Tivolyje (2001) · Červeterės ir Tarkvinijos etruskų nekropoliai (2004) Pietų Italija Materos urvai ir urvų bažnyčios (1993) · Neapolio istorinis centras (1995) · Kastel del Montė (1996) · Alberobelo truliai (1996) · XVIII a. Kazertos karališkieji rūmai su parku, Vanvitelio akvedukas ir San Leučijo kompleksas (1997) · Pompėjos, Herkulaniumo ir Tore Anunciatos archeologinės sritys (1997) · Amalfio krantas (1997) · Čilento ir Valo di Diano nacionalinis parkas su Pesto ir Velijos archeologinėmis vietomis bei Čertosa di Padula (1998) · Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai (2017, kartu su 19 kitų valstybių) · Via Appia. Regina Viarum (2024) Sicilija ir Sardinija Su Nuraksi di Baruminis (1997) · Agridžento archeologinė vietovė (1997) · Kazalės romėnų vila (1997) · Lipario salos (2000) · Val di Noto vėlyvojo baroko miestai (2002) · Sirakūzai ir uolingasis Pantalikos nekropolis (2005) · Etna (2013) · Arabų-normandų Palermas ir Čefalu bei Monrealės katedros (2015) Nematerialaus paveldo objektai